Pabandžiusi suteršti mūsų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago, kurio palaikai buvo rasti praėjusią savaitę, vardą ir galiausiai pralaimėjusi kovą prieš Lietuvos valstybę ir jai ištikimus žmones, R. Vanagaitė toliau skleidžia melą užsienio šalyse ir savo pasisakymais teršia Lietuvos vardą prieš mūsų artimiausius sąjungininkus JAV ir ES.
Melas tokiomis jautriomis temomis kaip Holokaustas ar sovietinė okupacija yra ypač žalingas mūsų valstybei ir būtent todėl negalima toliau sėdėti užkimšus ausis ir užmerkus akis – būtina apsaugoti tiesą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Pernai rudenį Rūta Vanagaitė viešai apkaltino vieną žymiausių Lietuvos partizanų Adolfą Ramanauską-Vanagą buvus KGB agentu ir galimai prisidėjus prie Lietuvos žydų žudymo. Tokie neatsakingi rašytojos pareiškimai sukėlė didelį atgarsį Lietuvos visuomenėje, o leidykla „Alma littera“ netgi išėmė iš prekybos R. Vanagaitės knygas.
Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo logiška ir teisinga. Asmuo, bjauriai apšmeižęs vieną iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, sulaukia pelnyto visuomenės pasipiktinimo, o savo vardu besirūpinanti privati leidykla atsisako bendradarbiauti su abejotinos reputacijos ir kompetencijos autoriumi.
Tačiau netrukus R. Vanagaitė sulaukė gynėjų. Na, jei ir ne gynėjų, tai bent jau užtarėjų, besipiktinančių, jų manymu, nepagrįstu rašytojos „pjudymu“. Antai JAV gyvenantis garsus lietuvių rašytojas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova paragino R. Vanagaitės kritikus „nebūti naudingais idiotais“ ir „nepadėti Putinui“. Žymaus intelektualo teigimu, rašytojos pjudymas primena sovietinius laikus ir pasitarnauja Rusijos režimui, skleidžiančiam propagandą apie fašistines nuotaikas Lietuvoje.
Žydšaudžiai, praeities bailiai, knygų naikintojai, atsilikusi demokratija, ultrapatriotai, nykstanti valstybė – ironiška, tačiau būtent R. Vanagaitė lyg žodis žodin kartoja ne ko kito, kaip tik Kremliaus propagandines klišes, kuriomis bandoma diskredituoti mūsų didvyrius, mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Ne kartą Putinas žemėlapyje bedė pirštu į Lietuvą ir melavo, kad Lietuvoje tegyvena vos milijonas žmonių. Ne kartą mus vadino fašistais ir ne kartą klijavo etiketę – žydšaudžiai.
Tačiau remiantys R. Vanagaitę bent jau užsienyje suteikia jai „moralinę neliečiamybę“. Kodėl?
2016 m. pasirodė R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje autorė aprašė lietuvių dalyvavimą Holokauste. Būtent ši knyga leido kadaise žinomai dėl savo organizuojamų festivalių ir kitos (tiesa, su istorijos mokslu nieko bendro neturinčios) veiklos vėl sulaukti didelio visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo. R. Vanagaitė buvo kviečiama į televizijos laidas, knygos „Mūsiškiai“ pristatymuose dalyvavo autoritetingi ir žinomi žmonės. Parašydama knygą itin skaudžia Holokausto tema, autorė taip pat sulaukė nemažai dėmesio iš užsienio ir kartu įgijo minėtą „moralinę neliečiamybę“.
Jeigu įprastais atvejais į tokius nusišnekėjimus, kaip dėl A. Ramanausko-Vanago, nereaguojama arba reaguojama tiesiog kaip į melą ar propagandą, tai R. Vanagaitė daugelio užsieniečių, neturėjusių galimybės susipažinti su partizanų ir Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istorija, tačiau žinančių apie Holokausto tragediją (niekas nepaneigs, kad jos mastai Lietuvoje yra didžiuliai), akyse pasirodė kaip laisvės kankinė, išdrįsusi imtis skaudžios lietuvių dalyvavimo Holokauste temos ir už tai sumokėjusi patyčiomis, visuotiniu pasmerkimu ir knygų pašalinimu iš prekybos.
Todėl nestebina ir faktas, kad Europos rabinų konferencija šiemet nusprendė skirti R. Vanagaitei apdovanojimą už jos knygą „Mūsiškiai“.
Tai jau ne pirmas R. Vanagaitei skirtas tarptautinis apdovanojimas: vasarį Europos žydų kongresas, vadovaujamas prieštaringai vertinamo Rusijos milijardieriaus Viačeslavo Kantoro, apdovanojo skandalingąją rašytoją „Už indėlį atkuriant didžiausios Lietuvos žydų tragedijos istorinį teisingumą“.
R. Vanagaitei užtenka užsienyje suvaidinti auką, kad Lietuvai būtų pradėti kelti rimti klausimai ne tik dėl istorijos, bet ir žodžio laisvės apribojimų. Tačiau būtent čia ir glūdi esminė problema, kurios, deja, niekas – nei politikai, nei visuomenininkai, nei istorikai – tarptautiniu mastu tinkamai išaiškinti nesiryžta.
Nei R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, nei jokia kita autorės parašyta knyga nėra priežastis, dėl kurios, pvz., leidykla „Alma Littera“ atsisakė bendradarbiauti su R. Vanagaite.
Tikroji priežastis – šmeižtas ir bandymas diskredituoti mūsų valstybingumo pamatus, didvyrius, kurių nuopelnai sujungė Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas.
Mes sugebėjome apsiginti Lietuvoje, tačiau nesugebame to padaryti užsienyje. Kodėl Užsienio reikalų ministerija nebando pasinaudoti žiniasklaidoje įprasta teise pateikti paaiškinimus po to, kai R. Vanagaitė pokalbiuose su užsienio spauda apšmeižia Lietuvą? Vos keli Seimo nariai ir istorikai dar esti šioje kovoje, tačiau pavieniai asmenys be institucinės paramos ir koordinavimo aprėpti viso dezinformacijos lauko negali.
Kartais aiškinant savo poziciją privalome ieškoti analogiškų situacijų pavyzdžių. Puikus vakarietiškas pavyzdys – Holivudo superžvaigždė Melas Gibsonas.
Vienas žinomiausių amerikiečių aktorių ir prodiuserių prieš gerą dešimtmetį buvo sulaikytas neblaivus už vairo. Koneveikdamas jį sustabdžiusį policininką aktorius pareiškė, kad dėl visų pasaulio karų yra kalti žydai. Dėl šio skandalingo ir bjauraus pasisakymo didžiosios JAV ir Europos kino studijos kone dešimtmetį vengė kviesti M. Gibsoną filmuotis, jis taip pat prarado didelę dalį iki tol turėto populiarumo.
M. Gibsono pavyzdys iliustruoja principą, kad demokratinėje visuomenėje atsakomybę už savo poelgius neša kiekvienas, nepaisant savo statuso ar ankstesnių nuopelnų. Kodėl šiandien nenorime tokių pačių standartų pritaikyti ir R. Vanagaitei?
Kodėl savo partneriams Vakaruose nedrįstame paaiškinti situacijos naudojant kad ir minėtą, plačiai žinomą M. Gibsono situacijos pavyzdį? Tikrai nemanau, kad T. Venclova ir kiti, besipiktinę R. Vanagaitės „pjudymu“ ir privačios leidyklos sprendimu, leistų sau suabejoti atsakomybės principo pagrįstumu.
Tačiau atrodo, kad kalbėdami sudėtingomis temomis dažnai norime apsukti populiarų posakį „kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“, t. y. iš kitų reikalaujame atsakyti už savo žodžius ir poelgius, kai tuo tarpu prieš vietines „žvaigždutes“, tokias kaip R. Vanagaitė, primerkiame akis.
Minint Lietuvos šimtmetį ir besidžiaugiant didvyrio A. Ramanausko-Vanago kapavietės atradimu, neleiskime trypti mūsų istorijos ir asmenybių tiek Lietuvoje, tiek už jos sienų.
