Apie Trečiojo reicho povandeninį laivą U-977 iki šiol sklando daugybė legendų. Pagrindinė jų, kad šiuo laivu paskutinėmis nacių Vokietijos dienomis į Pietų Ameriką tariamai pabėgo savo paties savižudybę inscenizavęs Adolfas Hitleris.
Mįslėmis apgaubto U-977 kapitonas H. Schaefferis kategoriškai neigia šiuos pramanus. Savo gyvenimo kelią ir vadovaujamo laivo kelionę į Argentiną jis aprašė pasauliniu bestseleriu tapusiuose atsiminimuose.
Nors būsimasis U-977 kapitonas H. Schaefferis gimė Berlyne, toli nuo jūros, labiau už viską jį traukė jūreivystė. Dar paauglystėje susipažinęs su darbu jachtose, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui H. Schaefferis stojo į Denholmo saloje įsikūrusią jūrininkų mokyklą.
Pradžioje H. Schaefferis tarnavo antvandeniniame laivyne ir tik 1941-aisiais, įgijęs povandenininko specialybę ir karinį laipsnį, paskiriamas į povandenines Trečiojo reicho pajėgas.
Knygoje autorius pateikia daug vertingos informacijos apie povandeninių laivų įgulų gyvenimą, kovos taktiką, kai kurių sudėtingų mechanizmų ir įrangos veikimo principus. Jis aprašo netgi tokius dalykus kaip psichologinė povandenininkų būsena klaustrofobijos, stingdančio šalčio, nepakeliamo tvankumo ar priešo atakų sąlygomis.
Nors įgula nuolat jautė diskomfortą ir įtampą, vokiečių povandeniniai laivai tapo tikru sąjungininkų karo laivyno siaubu. Siekiant efektyviai su jais kovoti, britams teko sutelkti visas pastangas: kurti naujus aptikimo įrenginius, tobulinti ginkluotę, švaistyti milžiniškas lėšas.
Tarnaudamas viename iš povandeninių laivų, H. Schaefferis dalyvavo daugiadieniuose reiduose Atlanto vandenyne, jo įgula persekiojo britų laivus ir buvo persekiojama pati. Karo pabaigoje, vokiečiams prarandant vis daugiau „submarinų“ ir trūkstant karininkų, H. Schaefferis paskiriamas vadovauti 1943 m. pagamintam VIIC klasės povandeniniam laivui U-977. Tai buvo beveik 70 metrų ilgio zenitiniais pabūklais ir torpedomis ginkluotas laivas.
Deja, H. Schaefferio U-977 dalyvauti kovos veiksmuose neteko, nes 1945 m. Vokietija kapituliavo. Įgula nenorėjo pasiduoti Vakarų sąjungininkams, todėl jai kilo klausimas: kur būtų saugiausia pasislėpti? Mintys krypo į generolo Franco valdomą Ispaniją ir tolimąją Argentiną. Nors pastaroji šalis, spaudžiama Vakarų sąjungininkių, 1945 m. kovo pabaigoje buvo priversta paskelbti karą Trečiajam reichui, vokiečiams ji simpatizavo. U-977 įgula pasirinko Argentiną.
Kelionė į už tūkstančių kilometrų esančią pietų šalį truko 108 dienas. U-977 vengė jį aptikti galinčių priešų laivų, todėl daugiau nei pusę atstumo įveikė po vandeniu. Tarp įgulos narių įsiplieksdavo konfliktų, buvo kilusi net atviro maišto grėsmė, bet kapitonui H. Schaefferiui vis dėlto pavyko pasiekti Mar del Platos uostą.
Neįtikėtina U-977 kelionė kurstė gandus apie slapčia į Argentiną atgabentą Hitlerį. Amerikiečiams perduoti įgulos nariai ir kapitonas H. Schaefferis turėjo atsakinėti į kvotėjų klausimus, neigti pakeliui skandinę beginklius sąjungininkų laivus, atmesti kitus fantastiškiausius kaltinimus.
Visa tai pasakojama H. Schaefferio knygoje „U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija“, pirmą kartą išleistoje Vokietijoje 1952 m.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Kol buvome Kristiansiunde, admirolas Dönitzas per radiją paskelbė pareiškimą, kad nors pasiduoti neketinama, visiškas pralaimėjimas yra neišvengiamas. Hitleris tariamai žuvo mūšyje dėl Berlyno, o jis, Dönitzas, tapo ginkluotųjų pajėgų vadu ir valstybės vadovu. Visi kalbėjo, kad jis tęs karą iš Norvegijos. Išaušo gegužės 2-oji – mūsų išplaukimo diena, ir flotilės vadas mėgino mus padrąsinti atsisveikinimo kalba, kuri baigėsi tokiais žodžiais: „Kovokite iki pat galo. Vokietija niekada nepasiduos.“
Taigi naktimis naudodami savo šnorkelį, palikome Norvegijos pakrantę. Mums buvo įsakyta plaukti į Sauthamptoną, stengtis patekti į uostą ir padaryti kuo daugiau žalos.
Praėjus keletui dienų po mūsų kelionės pradžios, sugedo pagrindinis laivo periskopas. Tai rimtas gedimas, nes dabar buvome priversti naudoti šnorkelį ir plaukti aklai. Mus galėjo aptikti lėktuvai ar povandeninių laivų medžiotojai, o mes visiškai nematėme, kas vyksta paviršiuje. Tiesa, turėjome atsarginį periskopą, tačiau nelabai tinkamą, nes jis trumpas, skirtas išpuoliams naktį arba prieblandoje. Per jo specialius stiklus matėme tik tai, kas buvo tiesiai virš mūsų. Ryžausi rizikuoti, nusprendžiau negrįžti į uostą. Ryžtingai plaukėme į pietus po vandeniu. Mūsų nervai buvo įtempti iki ribos. Nėra nieko blogiau nei plaukti aklai, visiškai nežinant, kas vyksta paviršiuje. Dar blogiau tai, kad tuo metų laiku Šiaurės Europoje dienos ilgėja, o naktys tampa šviesesnės. Žinoma, iškildavome į paviršių įkrauti baterijų tamsiausiu nakties metu, bet visą ilgą naktį šnorkelis palikdavo paskui mus baltų dūmų šleifą, o kartais paleisdavo į dangų aukštą juodų dūmų stulpą ir darė mus puikiu taikiniu priešams.
Žinoma, šnorkelyje buvo įrengta radaro paieškos antena, tačiau ji pasenusi ir tikriausiai negalėjo užfiksuoti visų ilgių bangų. Per paskutinius tris karo mėnesius mūsų pramonės veikla dėl aviacijos antskrydžių sutriko, o sąjungininkai per tą laiką galėjo išrasti ir pritaikyti naujų įrenginių. Šiaip ar taip, periskopas buvo būtinas net ir turint naujausius radarų paieškos įrenginius, nes jokios technologijos negali pakeisti žmogaus akies.
Mūsų nelaimė, tuose šiaurės vandenyse niekada nebūna visiškai tamsu. Priešai galėjo pastebėti mūsų šnorkelio dūmų šleifą, o mes negalėjome reguliuoti išmetamų dūmų kiekio, nes be periskopo jų nematėme. Kai tamsu, tai nelabai svarbu, nes dūmus pastebėti nelengva, bet kai šviesu, jie matomi už daugelio kilometrų. Anksčiau kaip tik dūmai išdavė mums daugelį priešo laivų, kuriuos paskandinome. Jeigu prie mūsų būtų priartėjęs koks nors laivas ar lėktuvas, naudojantis radarą, kurio mūsų paieškos imtuvas negalėjo užfiksuoti, arba visai neįjungęs radaro, nebūtume jo pastebėję. Pro šalį plaukiantis karo laivas galėjo net sučiupti mus, užmetęs ant šnorkelio lasą. Buvome tarsi aklas žmogus, einantis per mišką, kuriame knibždėte knibžda laukinių žvėrių. Jis eina pasikliaudamas tik klausa, tikėdamasis, kad žvėrys prieš puldami užriaumos. Be to, dyzelinių variklių triukšmas po vandeniu neleido mums naudotis hidrofonais, ir mes netekome paskutinės priemonės sužinoti, ar priešo laivai nemėgina aptikti mus radaru. Šiuose vandenyse plaukiojo beveik vien tik karo laivai, ir žinojome, kaip atidžiai priešai saugo vietas, kurias vokiečių povandeniniai laivai turi įveikti norėdami išplaukti į Atlanto vandenyną. Jie siekė pričiupti mus pačiose siauriausiose vietose, mums dar nespėjus išplaukti į atvirą jūrą.
Atrodė, kad atsidūrėme priešo blokados epicentre. Kai tik galėdavome įjungti savo paieškos imtuvą, – kai plaukdavome iškišę šnorkelį arba iškildavome į paviršių, – iš karto išgirsdavome duslų radaro radijo bangų dūzgimą, iš pradžių garsėjantį, paskui slopstantį. Mūsų signalinės lemputės žybsėjo žalia šviesa, pradžioje ryškia, vėliau – blyškesne. Kai priešai mėgindavo aptikti vokiečių laivą, jų radarų antenos nuolat sukdavosi ratu, ir kai radaro siųstuvo bangos susidurdavo su mūsų ant šnorkelio iškelta antena, aiškiai matydavome reakciją. Patyręs radistas kartais net galėjo pasakyti, ar radaras užfiksavo jo laivą, ar ne.
Mums saugiausia buvo nuleisti šnorkelį ir panerti giliau. Iš pradžių taip ir darėme, tačiau dėl tokio atsargumo mums nuolat trūko laiko baterijoms įkrauti. Negana to, plaukdami po vandeniu, nuolat naudojome elektros energijos atsargas, todėl dabar mums reikėjo ne trijų, o šešių valandų baterijoms įkrauti. Per tą laiką jau imdavo aušti. Nuolat nerimaudami dėl elektros energijos atsargų ir baimindamiesi bombardavimo, jautėmės tarsi ant ugnikalnio. Dienų dienas tūnojome tamsoje, nes neeikvojome elektros vidiniam apšvietimui ir visiškai nematėme saulės šviesos, nes nedrįsome kilti į paviršių. Nekantraudami laukėme, kada vėl galėsime naudoti šnorkelį, ir nuolat baiminomės, kad jis staiga ims ir suges. Puikiai žinojome, kad seno tipo povandeniniai laivai, tokie kaip mūsiškis, beveik niekada negrįžta iš žygių, net jeigu aprūpinti šnorkeliu ir turi veikiančius periskopus.
Ši nežinios kančia truko visas penkias dienas. Didžiosios Britanijos spauda neseniai buvo apskaičiavusi, kad povandeninio laivo „gyvenimo“ trukmė neviršija keturiasdešimt dienų, ir žinojome, kad tai tiesa. Net ir keturiasdešimt dienų buvo sunku prasilaikyti. Plaukėme jau aštuonias dienas, taigi liko dar trisdešimt dvi. Žinoma, galėjome netverti nė tiek. Pražūtis galėjo ateiti jau šiandien arba rytoj, bet mes tikėjomės geriausio. Vieną dieną, mums apgraibomis plaukiant su šnorkeliu, jaunesnysis sargybos karininkas perdavė maždaug tokį štabo radijo pranešimą:
„Visiems povandenininkams. Penkerius metus jūs narsiai kovojote visose septyniose jūrose. Galite didžiuotis savo laimėjimais. Jūs įvykdėte tokius žygdarbius, kuriems niekas neprilygsta praeityje ir neprilygs ateityje. Jūs kūrėte istoriją. Tačiau kad ir kokie sunkūs išmėginimai teko jūsų daliai, blogiausia dar prieš akis. Rytoj mes pasiduosime, taigi nuo rytojaus gausite sąjungininkų vadovybės įsakymus.“
Neišgirdome kalbėtojo vardo, nes antena, pritvirtinta ant šnorkelio, kaip tik prieš jį paminint, sugedo. Kas buvo tas žmogus? Tikrai ne Dönitzas – negi jis galėjo taip kalbėti apie pasidavimą? Ne, tai tikriausiai priešo spąstai. Turbūt jie iššifravo mūsų kodą ir sužinojo bangos ilgį. Aptariau situaciją su savo karininkais. Jie irgi netikėjo, kad Dönitzas, tapęs valstybės vadovu, galėjo sutikti besąlygiškai kapituliuoti. Ką jis pasakė, kai matėme paskutinį kartą? „Mes kovosime iki paskutinio žmogaus. Mes niekada niekada nepasiduosime.“ Neabejojome, sąjungininkai galėjo palaužti mūsų pasipriešinimą, nes pastarosiomis dienomis jie turėjo didžiulį kiekybinį pranašumą, bet negalėjome net įsivaizduoti, kad mūsų vadovai atsiųstų oficialų įsakymą pasiduoti – tai būtų pernelyg žema. Nuėjau į savo kajutę pagalvoti apie visa tai vienas. Žinojau, kad turiu priimti sprendimą, bet buvau visiškai sutrikęs.
Kitą dieną gavome dar vieną pranešimą, ir aš vėl pagalvojau, kad tai priešo gudrybės. Tai buvo visiškai nesuderinama su mūsų vadovų požiūriu ir nuotaikomis ir tiesiogiai prieštaravo paskutiniam mūsų gautam įsakymui. Nusprendžiau ignoruoti šį pranešimą ir veikti savo nuožiūra. Galiausiai atėjo trečia radiograma: visiems jūroje esantiems povandeniniams laivams įsakyta kilti į paviršių, sudėti ginklus ir iškelti mėlyną arba baltą vėliavą. Šį pranešimą atsiuntė sąjungininkų nuginklavimo komisija. Neištvėręs įsakiau išjungti radiją, nes jo pranešimai neatspindėjo mūsų vadovybės tikrojo požiūrio ir tarnavo negailestingo priešo tikslams.
Dabar nusprendžiau pasitarti su įgula. Vyrai pernelyg ilgai buvo laikomi nežinioje, ir aš norėjau pasikalbėti su jais daugiau ar mažiau atvirai. Pasakiau:
– Kameraden. Atrodo, kad išmušė baisiausia valanda mums ir Vokietijai. Pralaimėjome Antrąjį pasaulinį karą.
Visi žinome, kas dabar laukia vokiečių tautos. Priešo propaganda to neslepia. Žinome apie Morgenthau planą paversti Vokietiją ožkų ganyklomis ir sterilizuoti visus vokiečių vyrus. Padėti neapykanta grįstos politikos pamatai. Bejėgės vokiečių merginos ir moterys taps geidulingų okupantų grobiu, o vyrai bus ištremti. Veltui mūsų vadovai, tarp jų paskutinis buvo admirolas Dönitzas, maldavo priešų pasigailėti vokiečių tautos dėl Europos ateities. Jų neapykanta yra per didelė. Neapykanta ne nacizmui, kaip jie apsimeta, nes nacizmas mirė kartu su Hitleriu, o pačiai vokiečių tautai.
Reikia nuspręsti, ką daryti. Galime iškelti baltą vėliavą, paskandinti savo laivą arba plaukti į kokios nors šalies, kuri garbingai elgėsi per visus karo metus, uostą. Vienas iš mūsų inžinierių puikiai pažįsta Argentiną ir palaiko ryšį su ten gyvenančiais draugais. Aš irgi turiu ten draugų ir pažįstamų. Šios šalies ateitis puiki. Sprendžiant iš to, ką apie ją žinau, manau, kad ji yra pažangiausia Pietų Amerikos valstybė, turinti didžiulių gamtos išteklių ir neįsisavintų teritorijų. Ten kiekvienam suteikta galimybė padaryti karjerą.
– Kameraden, priešas reikalauja pasiduoti ir teigia, kad mūsų vadai kapituliavo. Pažinodamas admirolą Dönitzą, nemanau, kad jis būtų oficialiai pasidavęs. Galbūt vokiečių priešinimasis tikrai palaužtas, ir mūsų žemę užėmė šimtą kartų gausesnės priešų kariuomenės. Tačiau negalima vykdyti jų įsakymų, kol neišsiaiškinome visų aplinkybių. Todėl siūlau tęsti kelionę. Nepasiduosime keršto jausmui ir nepulsime jokių laivų – kam lieti nekaltų žmonių kraują. Beprasmiška tęsti karą vieniems. Turime užtektinai atsargų pasiekti Argentiną ir išvengti karčios belaisvių duonos.
Man baigus kalbėti, visi suskato triukšmingai kalbėti ir susiskirstė į skirtingas grupes. Jų neskubinau. Nusprendėme balsuoti: trisdešimt iš keturiasdešimt aštuonių balsavo už Argentiną, du norėjo vykti į Ispaniją, tikėjosi iš ten greičiau ir saugiau grįžti į tėvynę, o šešiolika išsakė norą grįžti pas savo šeimas – jie buvo vedę vyrai, beveik visi puskarininkiai ir vyriausi įgulos nariai. Demokratija reikalauja, kad visi paklustų daugumos valiai, bet supratau šių žmonių norą grįžti namo ir pasiūliau jiems išsilaipinti Norvegijoje, iš kur tikriausiai pavyks nusigauti pas savo šeimas. Galėjome įplaukti į kokį nors uostą ir išlaipinti juos ten, bet baiminomės, kad iš karto pateksime į nelaisvę. Todėl nusprendėme surasti negyvenamą vietą uolingoje pakrantėje netoli Bergeno ir naktį išlaipinti juos guminėmis valtimis.