Tai tik keletas įvykių mūsų valstybėje, kurie nutiko pastarosiomis savaitėmis. Man, kaip eiliniam mokesčių mokėtojui ir darbo jėgai, kilo keletas klausimų, į kuriuos norėtųsi gauti atsakymus.
Tiksliau norėtųsi, kad keletas problemų būtų pagaliau, kol šalis turi pakankamai pinigų ir resursų, o nesigaluoja eilinės neišvengiamos krizės akivaizdoje, būtų sprendžiamos.
Pradėkime nuo skaičių. Bus aiškiau, ko aš noriu iš valdžios, kuriai šiandien labiau nei ekonomika rūpi įvairių pažymų ir tyrimų literatūrinis aprašinėjimas.
Lietuva jau pasiekė maždaug 75 proc. ES vidutinio BVP lygmens vienam gyventojui. Ūkininkai gauna 70 proc. dydžio išmokas, jei skaičiuosime pagal tą patį ES vidurkį. Pagal vidutinį atlyginimą mes esame vienoje iš paskutinių vietų. Kaip ir pagal pensijas.
1. Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kaip man, kaip darbo jėgai, toliau planuoti savo gyvenimą. Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko vadovas, žmogus, kuris vien dėl šiandien užimamų pareigų tikrai žino, kad gaus aukščiausio lygmens valstybinę pensiją, neseniai oficialiai pareiškė:
Vien tam, kad pensijų dydis ir atlyginimų santykis būtų toks pats, koks yra dabar, Lietuvos banko skaičiavimu, iki 2040 m. tektų įgyvendinti nepopuliarius sprendimus:
1) pensinį amžių ilginti dar 7–8 metais (juos pridėti prie 65 m., kurie bus pasiekti 2026 m.);
2) įsivežti 600 tūkst. darbingų imigrantų (su jų šeimų nariais skaičius būtų dar didesnis);
3) 12 proc. punktų didinti „Sodros“ įmokų tarifą.
Ekonomistai papurkštavo, kad gal ir ciniška didinti pensinį amžių labiau, nei vidutinė gyvenimo trukmė, tačiau oficialiai ir rišliai šito niekas nepaneigė.
Taigi, mano klausimas toks: ar man, kaip keturiasdešimt metų perkopusiai darbo jėgai tai oficialus pasakymas, kad jau laikas traukti į Vakarus ir savo vietą užleisti jaunam ir pigiam ukrainiečiui?
Sąvoką „darbo jėga“ naudoju sąmoningai. Dar turiu laiko pasiieškoti valstybei, kurioje minimalią pensiją, beje, gerokai didesnę nei mūsų vidutinė, galėčiau uždirbti per penkerius metus. Tai yra, sąlyginai komfortiškesnį gyvenimą susiorganizuoti kur kas greičiau, nei dirbdamas iki Lietuvos banko siūlomo amžiaus.
2. Kitas klausimas, kiek aš ir mano šeima būsime saugūs savo šalyje. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas teigia, kad rudenį turėtų gimti civilinio turto konfiskavimo projektai.
Nors tai numato ir jau kelerius metus Seimo stalčiuose dūlantys organizuoto nusikalstamumo užkardymo siūlymai, užsimenama, kad nauji teisės aktai bus nukreipti ne tik prieš nusikaltėlius.
Projektas, kurį su tam tikromis išlygomis pasirašė tuometinis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas, Seime buvo registruotas 2016-ųjų pradžioje. Jame pasiūlyta naujovė – galimybė be baudžiamojo proceso konfiskuoti didesnės kaip 15 tūkst. eurų vertės turtą asmenų, susijusių su nusikalstamu pasauliu, jeigu jie negalėtų pagrįsti to turto įsigijimo.
Turto konfiskavimą siūlyta taikyti teismo sprendimu, ir ne visiems piliečiams, bet tik asmenims, esantiems teisėsaugos institucijų patvirtintame slaptame nusikalstamų grupuočių narių sąraše.
Taip, nusikaltėlius reikia bausti. Tačiau kaip galima konfiskuoti turtą be teismo remiantis slaptu sąrašu, kuris neprieinamas nei visuomenei, nei, greičiausiai, nebus prieinamas ir tiems, iš ko tas turtas atimamas?
Ar valstybė man duos garantijas, kad jei susipyksiu su kaimynu „iš struktūrų“ mano pavardė nenukeliaus į paslaptingą sąrašą (remiantis „operatyviniais duomenimis“ žinoma), o už kreditą pirktas butukas neiškeliaus biudžeto globon. Man tuo tarpu liks tik kreditas.
Kokios eilinio piliečio galimybės teisiškai apsiginti tokioje situacijoje? Sakote, kovojate su didžiaisiais koncernais, kurie nori užgrobti valstybę?
Puiku, tačiau kodėl nerimą dėl savo likimo turi jausti eilinis pilietis. Sakote, pažymos visada rašomos labai atsakingai? Sėskite prie stalo, ant kurio ne tik vanduo, su keletą dešimtmečių dirbusiu policijos komisaru ar operatyvininku. Paryčiais sužinosite įdomių dalykų.
3. Kada pagaliau kas nors įvardins nuostabius pažymų rašytojus ir niekuo pasibaigusių tyrimų autorius.
Net graudu, kaip žūsta toks talentas. Nereikia nieko išslaptinti. Tačiau norisi tvarkos, kai spec. tarnybų pradėtuose tyrimuose, kurie baigiasi niekuo, ar jų herojų visišku išteisinimu, būtų įvardinti pareigūnai, įsukę į teisminį pragarą žmones, kurie, kaip vėliau pasakė teismas, niekuo dėti.
Privaloma sąlyga – kompensacijas tokiais atvejais skaičiuoti ne iš manęs, kaip mokesčio mokėtojo, o atsakingo pareigūno. Pavyzdžiui, man iki šiol neaišku, kodėl turiu mokėti už CŽV kalėjimą, kurio, kaip keletą metų iš aukštų tribūnų tvirtino atsakingi pareigūnai, pas mus niekada nebuvo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas oficialiai patvirtino, kad tai melas ir teks pakloti 130 tūkst. eurų.
Ar nors vienam netiesą kalbėjusiam pareigūnui buvo bent jau sumažintas tarnybinis priedas? Arba kodėl turiu mokėti už griaunamus pastatus, kurie buvo pastatyti su visais įmanomais galiojančiais leidimais.
4. Dar vienas klausimas – kodėl miršta kaimas.
Mes aktyviai kaunamės už vis didesnes išmokas ūkininkams, vis didesnę paramą, tačiau nėra nė vienos teisės akto ar reglamento, kad šie pinigai atneštų gerovę ne tam tikriems pavieniams asmenims, bet visuomenei.
Tiksliau, klausimas labai paprastas – kodėl iki šiol nė vienas teisės aktas nereglamentuoja, kokio dydžio atlyginimus darbuotojams privalo mokėti įmonės ir ūkiai, kurie gavo šią paramą. Mastant paprastai ūkiškai – jei gauni 70 proc. ES vidutinės paramos, gal priklausytų ir mokėti ne lietuvišką minimumą, bet tuos 70 proc. europietiškos algos vidurkio, kuris, „Eurostat" duomenimis, 2014 m. siekė 2278 eurus „iki mokesčių“. Ar bent 50 proc.
Beje, įdomioji dalis ta, kad ypatingai maži atlyginimai vienas iš esminių Europos Komisijos argumentų atsisakant didinti paramą. Kalbant paprasčiau „jums šitų pinigų nereikia“.
Ar tai ne paprastesnis kelias nei kaimuose už milijonus eurų statyti bendruomenės namus, kurie naudojami tik kaip šarvojimo salės ir renovuoti mokyklas, kurias po to uždarome, nes žmonės išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo.
5. Paskutinis klausimas esminis.
Kada pagaliau atsiras pagarba visuomenei ir valdžios sprendimų tęstinumas. Pavyzdžiui, jei atėjo krizė ir viena valdžia sumažino atlyginimus, pensijas ir padidino kai kuriuos mokesčius, kad ir PVM, pažadėjusi, kad tai tik laikina priemonė, vis dėlto po jos atėjusi kita valdžia apie tai sėkmingai pamiršo.
Diskusija dėl šių dalykų kiekvieną dieną kyla iš naujo, netgi kai ekonomika pačiame pike ir dalį senų skolų galima grąžinti. Jei tiksliai formuluotume klausimą: „ar dar ilgai mes turėsime po naują valstybę ir jos socialinę bei ekonominę politiką, kuri keičiasi kas ketverius metus.“
Suprantu Seimo narius, kuriems tai natūralus ypatingai komfortiško gyvenimo ciklas. Tačiau eiliniam piliečiui norėtųsi savo gyvenimą planuotis skaičiuojant dešimtmečiais ir bent šiek tiek pasitikėti valstybe.