Šioje knygoje autorius pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 vokiečių stovykloje „Stalag Luft III“ kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į vokiečių nelaisvę pateko daug britų, amerikiečių, kanadiečių, kitų Vakarų šalių karių. Karo lakūnams buvo sukurtos atskiros belaisvių stovyklos, viena jų – „Stalag Luft III“. Čia belaisviai neketino sėdėti rankas sudėję ir suplanavo pabėgti.
„Per karą kiekvieno karininko pareiga, nors jam likimas lėmė tapti karo belaisviu, visais įmanomais būdais stengtis pabėgti“, – knygoje „Didysis pabėgimas“ rašo Paulas Brickhillas.
Suplanavę pabėgimą iš „Stalag Luft III“, belaisviai atliko neįtikėtiną darbą: plikomis rankomis ir primityviais įrankiais jie kasė tunelius, padirbinėjo pasus, gamino netikrus ginklus, siuvo vokiečių karininkų uniformas – jų prireiktų ištrūkus.
Pabėgimui vadovavo legendinis Rogeris Bushellis, dar žinomas kaip Didysis X. Jo ilgiau nei metus kruopščiai rengtai operacijai ruoštasi taip slaptai, kad įtarieji vokiečių sargybiniai nieko nesužinojo. Pagaliau atėjus lemiamai nakčiai, sekundžių tikslumu suplanuotas pabėgimas pradėtas įgyvendinti. Deja, ne viskas vyko pagal planą...
„Didysis pabėgimas“ – tai istorija apie žygdarbį įveikus didžiulius sunkumus. Ji įrodo, kad niekas nesutrukdys grupei vyrų, kad ir kokios tautybės jie būtų, siekti savo tikslo. Padariniai gali būti tragiški, tačiau dirbdami drauge žmonės gali pasiekti viską.
Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R. Marcinkus. Kartu su grupe likimo draugų lietuvis buvo pagautas prie Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) ir sušaudytas 1944 m. kovo mėn.
Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Kai tuneliai pasiekė šešių metrų ilgį, Mulleris, Travisas ir McIntoshas nutiesė požeminius bėgius. Praėjo dienos, kai žmogus turėdavo prisipilti pilną dubenį smėlio tunelio gilumoje, atbulomis nuropoti su juo iki šachtos ir išberti, o paskui vėl nušliaužti atgal iki darbo vietos.
Vežimėliai bus intensyviai naudojami, todėl Travisas važiuoklę pagamino iš beržinių lentų. Kiekvienam tuneliui – po vežimėlį, o prie vežimėlių buvo prikabinamos dvi dėžės smėliui. Kiekvienas ratas buvo pagamintas iš trijų beržinių diskų, tvirtai susuktų kartu (vidiniai diskai buvo didesni, kad briauna tvirtai įeitų į bėgius ir neleistų vežimėliui nukrypti). Aplink ratų kraštą Travisas prisuko metalo juostas nuo senų maisto skardinių, o ašims panaudojo metalinius krosnelių virbus. Medinius guolius sutepė margarinu.
Gamindamas bėgius, Willy’is Williamsas apėjo blokus ir nuplėšė visas briaunotas lenteles, kuriomis buvo apkaltos visų kambarių sienos ir lubos. Dailidės perskėlė jas per visą ilgį ir pagamino maždaug pusantro metro ilgio, 2,5 centimetrų pločio ir 1,3 centimetro storio juosteles ir pritvirtino prie tunelio grindų maždaug per trisdešimt centimetrų vieną nuo kitos. Vežimėliai ant jų riedėjo labai lengvai. Į abi puses jie buvo traukiami virvėmis, suvytomis iš juostelių ir pririštų abiejuose galuose.
Tunelių kasimas dabar vyko sklandžiai. Kiekviename dirbo dvylika nuolatinių kasėjų, pasidalijusių pamainomis, po keturis. Iškart po rytinės rikiuotės bloko X-ai pažiūrėdavo po baraku ir pastogėje, ar per rikiuotę ten nepasislėpė „šeškai“ (taip buvo vadinami vokiečių sargybiniai). Kai viskas būdavo ramu, saugomas „valkatų“ (taip buvo vadinami belaisviai, prižiūrėję, kad neprisiartintų vokiečių sargybiniai) liuko prižiūrėtojas atidarydavo dureles, ir pro jas nusileisdavo keturi žmonės. Jį uždarydavo, paleisdavo visus, išskyrus vieną „valkatą“, ir viskas viršuje būdavo ramu, kol vėl reikėjo atidaryti liuką prieš popietinę rikiuotę.
Apačioje vienas žmogus atsitūpdavo priešais pompą ir imdavo ritmingai irkluoti. Du vyrai nusimesdavo drabužius ir persivilkdavo purvinais ilgais vilnoniais apatiniais. Vienas iš jų atsiguldavo ant vežimėlio pilvu į apačią ir rankomis nusiridendavo iki kasimo vietos. Kitas parsivilkdavo vežimėlį atgal ir nuriedėdavo ten pat. Ketvirtasis šachtos apačioje vėl parsivilkdavo vežimėlį, pritaisydavo smėlio dėžes, o paskutinis tunelyje jį parsitraukdavo pas save.
Tunelyje nebuvo vietos apsisukti arba gulėti vienam šalia kito. Pirmasis kasėjas gulėdavo išsitiesęs visu ūgiu ir kasdavosi gilyn, o kai prie galvos prisikaupdavo smėlio, imdavo jį stumdyti tolyn palei šonus, kol antrasis kasėjas (gulsčiomis nusisukęs į kitą šachtos pusę) galėdavo parsistumti jį arčiau savęs ir suberti į vežimėlį. Kai dėžės prisipildydavo, jis trūkteldavo virvę, ir vyras šachtos apačioje jas parsigabendavo, dėžes išversdavo ir smėlį supildavo į maišus, sustatytus išbarstomojoje patalpoje. Jis sudėdavo dėžes atgal į vežimėlį, trūkteldavo virvę, ir antrasis kasėjas parsiveždavo jį iki savęs.
Be pertraukos jie dirbdavo iki vakarinės rikiuotės. Jei norėdavo pavalgyti, pasiimdavo maisto su savimi. Valgis paprastai tebūdavo juodos duonos riekė ir pora bulvių; maisto skonį dar pablogindavo smėlis.
Kartais vyrai pasikeisdavo darbais, kad pailsėtų raumenys ir nebūtų taip nuobodu. Kasti būdavo blogiausia. Prie galvos stovėdavo aliejinė lempa, visą dieną uostydavai dūmus, o išlipęs spjaudydavaisi juodai. Pompos palengvindavo dalią. Ortakio gale būdavo nuimamas antgalis, kuriuo virš kasėjo peties patekdavo užtektinai gryno oro, be to, taip į jį nepatekdavo smėlio. Prireikus pratęsti ortakį, antgalis būdavo nuimamas, po grindimis nutiesiamas vamzdžio gabalas ir vėl uždedamas antgalis.
Liesi kasėjai vietomis apsikeisdavo peršliaužę vienas per kitą, tačiau stambūs vyrukai, kaip Tomas Kirby-Greenas, turėdavo nusiridenti atgal iki šachtos, jei norėdavo pasikeisti. Apačioje buvo stebėtinai šilta, ir kasėjai nuolat prakaituodavo.
Kartais aplink liuką sukiodavosi „šeškas“, tada apie pavojų jiems pranešdavo šachtoje tyliai barškanti skardinė. Visi sustingdavo, nes kartais viršuje būdavo girdimi prislopinti darbo garsai. Kasėjai gulėdavo nejudėdami, kol, „šeškui“ pasitraukus, vėl subarškėdavo skardinė, ir jie darbą tęsdavo toliau.
Įspėjamoji skardinė kabojo prie smėlio sandėlio lubų. Į ją buvo įmesta porą akmenukų, o virvelė per šachtą vedė iki barako grindų netoli nuo liuko. „Valkatai“ tereikėdavo švelniai trūktelėjus viršuje sujudinti akmenukus, ir jie tęsdavo darbą.
Maždaug pusę penktos kasėjai persivilkdavo įprastais drabužiais ir stengdavosi išsišukuoti smėlį iš plaukų. Viršuje saugodami slampinėdavo „valkatos“ ir stovėdavo vokiškai kalbantis žmogus, kuris nuviliodavo kiekvieną „šešką“, besisukinėjantį aplink liukus. Kai būdavo saugu, liukų prižiūrėtojai atverdavo dureles, išleisdavo tunelių kasėjus ir vėl jas uždarydavo. Kasėjai nusiplaudavo galėjusio išduoti smėlio likučius ir su visais kitais nueidavo į rikiuotę.
Po rikiuotės bloko X-ai vėl apieškodavo barakus, budintys „valkatos“ saugodavo toliau, liukai vėl būdavo atidaromi, ir dirbti nusileisdavo antroji pamaina. Vyrai nutiesdavo naujus bėgius, pakeisdavo ramsčius, jei reikėdavo, iš tunelių sušluodavo smėlio likučius ir patikrindavo aliejines lempas.
Vėliau prasidėdavo įdomioji dalis. Jei viskas gerai, liukai likdavo atviri, ir per dieną iškasto smėlio maišai būdavo tempiami virve į viršų. Vienas po kito sustodavo „pingvinai“, surinkdavo smėlį ir nueidavo. Kai tik ištuštėdavo paskutinis smėlio maišas, sugrįždavo požemininkai, ir liukai užsidarydavo nakčiai.
Ryte darbą perimdavo trečioji kasėjų pamaina. Taip keisdamiesi jie ir dirbo. Kiekviena pamaina – dvi dienas iš trijų.
Kasėjui būtina ištvermė ir tvirti nervai. Būdavo sunku gulėti kelias valandas ant vieno šono ir kasti smėlio sieną ištiesta ranka. Reikėdavo kasti atsargiai, jei nenorėjai, kad ant galvos užvirstų centneris smėlio. Kasdien įvykdavo mažų griūčių, o kartais ir didesnių.
Kai užgriūdavo smėlis, antrasis kasėjas greitai griebdavo pusiau palaidotą kolegą už kojų ir ištraukdavo jį smėliu aplipusiomis akimis, ausimis, nosimi, burna ir springstantį.
Beveik visada smėlis palaidodavo ir aliejinę lempą bei ortakį, tad vyrai likdavo aklinoje tamsoje. Negalėdamas parašyti raštelio, antrasis kasėjas nusistumdavo atgal iki šachtos ir grįždavo su kita lempa, o tuo metu pirmasis paprastai jau būdavo išsikrapštęs smėlį iš nosies ir burnos, kad galėtų vėl kvėpuoti. Ar jis prakvėpuoja, suprasdavai iš keiksmų.
Smėlis užblokuodavo daugiau nei metrą tunelio. Vyrai iškasdavo ortakio antgalį, išvalydavo smėlį ir uždėdavo iš naujo. Maždaug trečdalį nubirusio smėlio išsiųsdavo vežimėliu, o tada, vos sugebėdamas apsisukti, pirmasis kasėjas įstatydavo ramsčius griūties vietoje. Lubose palikdavo nedidelį plyšį, pro kurį pusvalandį grūsdavo smėlį, kol užsipildydavo ertmė viršuje. Kasėjas užtaisydavo plyšį ir kasdavo toliau. Bjauriausia, kad ir kaip tvirtai sugrūsdavai smėlį, sutilpdavo tik maždaug du trečdaliai nubirusio kiekio. Visa kita – daugybė papildomo smėlio, kurį reikėdavo išbarstyti...