Turėjau laisvą pusdienį, tai nudulkėjau žvyrkeliu iki retai mano aplankomo Zapsio ežero, vėjuotą dieną įsibangavusio kaip kokia dzūkų jūra. Kol bridau ir žiūrėjau į kitą krantą, kur meldai vandenį atskiria nuo tokios pat spalvos dangaus, krante paliktas telefonas gavo tris dešimtis elektroninio pašto laiškų, kviečiančių į renginius, kuriuose niekuomet neketinau lankytis, ir pirkti daiktus, kurių man niekada neprireiks. 5 naujienų portalų programėlės atsiuntė po kelis pranešimus, tarsi varžytųsi tarpusavyje, kuri sekunde anksčiau ir labiau intriguodama papasakos apie kitos savaitės orus ir užvakarykščių naujienų komentarus. Feisbuke tęsėsi Sąjūdžio 30-metis – labiausiai pasisekė tiems, kas atrado save nespalvotose mitingų nuotraukose ir nesigėdijo juokingų to meto šukuosenų, „apsirengimo keisto stiliaus“, kaip dainavo „Antis“, ir nuoširdaus entuziazmo kibirkštėlių akyse.
Paskelbiau, kad jau galime pradėti asmenukių žydinčių aguonų laukuose sezoną, įsibridau į ežerą dar kartą, o tada, jau visai gerai atsivėsinęs užkaitusią galvą, supratau, kad esame įkalinti greitėjančiame laike. Tarsi vaikai, uždaryti funikulieriaus vagone, kuris greitėdamas rieda nuo kalno bėgiais, ir visi jame esantieji žino, kad geruoju tai nesibaigs. Tik neaišku į ką trenksimės. Vieni sako, jog tai bus branduolinis susinaikinimas, kiti žada, jog mus visus pačirškins žmogaus veiklos sukelta klimato kaita, o dar kiti įsitikinę, kad dirbtinis intelektas atsikratys netobulų savo kūrėjų.
Kas bando dairytis pro vagono langus, pamato tik kažkokius realybės fragmentus ir iškart puola kitiems aiškinti, kas čia vyksta, kol jam į atlapus kimba kitas, pamatęs pro kitą langą visai kitokį vaizdą. O vagonas per tą laiką tik dar labiau pagreitėja.
Žinau, kad tame skubėjime mes įsikaliname savo noru. Įtikiname save, jog nevalia atsilikti, o per akimirką, kol būsime neprisijungę prie naujienų srauto, gali nutikti kažkas be galo svarbaus. Tokio svarbaus, kad nesužinojęs prarasiu viską. Bet neatsitinka.
Stengiuosi įsižiūrėti į žmones, kurie atsisakė skubėjimo ir pasimėgaudami, švaria sąžine bei gerai nuplautomis rankomis daro tai, ką geriausiai moka. Pamelžia ožkas ir suslegia sūrį, užaugina saule ir vėju kvepiančias uogas, žiūri į savo lauką ir mato, kaip stiebiasi aukštyn jų pasėti javai. Mano juodas žaliaakis katinas irgi taip pat niekur neskuba, bet suspėja ir žiopliausius varnėnų vaikus sumedžioti, ir giminę pratęsti.
Laiko, kuris man duotas, o gal tik paskolintas, jokiu skubėjimu nesutaupysiu. Kai buvau vaikas, vasaros diena tęsdavosi gal kokią savaitę, o ankstyva braškė burnoje tirpdavo tris dienas. Dabar, geriausiu atveju, man liko pusė susmulkėjusio gyvenimo laiko. Ta jo dalis, kai vis mažiau liks jėgų gelbėti pasaulį, uždirbti visus milijonus ir atrasti naujus kontinentus. Gal netgi neparašysiu straipsnio, kuris sustabdytų karą, nuverstų vyriausybę ar pakeistų žmonijos ateitį. Gal tik papasakosiu jums dar keletą, keliolika ar kelias dešimtis istorijų, kurias kam nors bus įdomu skaityti. O gal tik vieną, bet užtat labai gerą.
Per valandą uždirbama pinigų suma ir už ją įperkami daiktai jau seniai nebelemia mūsų gyvenimo kokybės. Iš bado šitoje šalyje niekas nemiršta, tai nepradėkite kliedėti apie orų ir nepakankamai orų atlygį. Pagarba prasideda nuo savigarbos. Jeigu žvaigždėtą naktį važiuodamas namo negalėsiu spontaniškai sustoti tarp pakelės liepų, pakelti akis į dangų ir giliai įkvėpti ką tik nulijusio lietaus atgaivinto oro, koks tuomet skirtumas, kokio amžiaus automobilį vairuoju, ir už kiek pirkti mano batai?
Ne taip seniai buvau nusiteikęs paliūdėti dėl to, kad Lietuvoje vis mažiau lieka politikos, kalbėjimo apie vertybes, idėjas ir tikrosios lyderystės. Iš operatyvinių nuogirdų ir dešimtmečiais įrašinėtų pokalbių surašytų pažymų bei jomis grįstų politinio tyrimo išvadų bombarduojamoje viešojoje erdvėje tyli ne tik mūzos. Susigūžta net Jambė – įžeidžiančio humoro deivė, Pano ir nimfos Echo duktė. Draudimų grandinėmis surakintas Dionisas kamuojasi nuo priverstinės abstinencijos. Džiūgauja tik erinijos – vienas koncernas įveikė kitą. Ar dėl to reikia sveikinti mūsų senąją demokratiją?
„Mes nuo 2002 m. matome, kaip vienas galios centras keičia kitą“, – šią savaitę pasakė Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas
Kuo taps Lietuva, jei „Agrokoncerno“ galios centras, sėdintis Seimo kultūros komitete, liks vieninteliu?
Kasdien žvilgčiojant į vis naujus „MG Baltic“ serialo epizodus nebeliko laiko rimtesniam skubos tvarka stumiamos mokesčių ir pensijų sistemos pertvarkos svarstymui. Reforma jos nevadinu, nes prieš pradedant reformuoti šitą šalį, mums pirmiausia reikia susitarti, kokios Lietuvos norime – liberalaus mažų mokesčių, veržlios ekonomikos ir tik tose srityse, kur negali veikti privatus verslas, valstybės organizuojamų viešųjų paslaugų, ar socialdemokratinio modelio, kai valstybė bando visais pasirūpinti, bet prieš tai atima didžiąją dalį jūsų uždarbio. „Profesionalų vyriausybė“ to nepadarys, nes tai – politiniai sprendimai. O politiką mes prakeikėme ir išvarėme iš savo mąstymo, jei reagavimą į skubančio laiko dirgiklius dar galima taip pavadinti, ir kaip sakė viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas, „tampom dabar „MG Baltic“ kaip vištos žarnas po kiemą“.