Improvizuota čiuožykla buvo vietoje, kurioje anksčiau ilgai stovėjo Leninas. Tada man tapo aišku, kaip ši aikštė turi pasikeisti. Stabų garbinimo vieta turi tapti laisvės, iškilumo ir džiaugsmo vieta.
Totalitarinės valdžios bandė palenkti žmogų, kad jis jaustųsi mažas ir bejėgis. Negana to - kad už viską būtų dėkingas blogio stabui. Tam pasitelkdavo viską, įskaitant architektūrą. Štai ir Lukiškių aikštė – turbūt daugelis atsimename, kokią ją norėjo matyti okupantai. Norom nenorom, kai eidavai per raudonų dulkių takelį, žiūrėdavai sau į kojas. Iki šiol matau akyse tą per sausrą dulkėtų, o per lietų žemėtų batų vaizdą. Būtinai, net nenorom, tarsi atiduodamas pagarbą turėdavai praeiti pro nusikaltėlių vadą, kuris dominavo aikštės viduryje.
Sugriovėme Sovietų imperiją, nukėlėme nusikaltėlių vadą, bet dar tris dešimtmečius Lukiškių aikštė pasakojo tą pačią istoriją. Pasakojo, kad žmogus yra niekingas, o totalitarinė sistema jį vairuoja kaip nori.
Geriausia, kas įvyko dabar – kad aikštę gražinome miestiečiams. Stabo garbinimo vietos nebeliko. Takai veda ten, kur reikia žmonėms, aikštė pabrėžtinai žalia, kviečianti ir draugiška. Atidaromas fontanas pabrėžia harmoniją ir džiaugsmą. Aikštėje pagaliau gali vykti tai, kas ir turi vykti miesto aikštėje – susibūrimai, koncertai, mugės, manifestacijos. Aikštė simbolizuoja mus – laisvus, laimėjusius, atsikratančius sovietizmo.
Aikštėje aukštai iškeltas plevėsuoja mūsų laisvės simbolis savo autentiškoje formoje – Vytis. Vytis, kuris nepasiduoda atsidengęs skydą, nedžiūgauja tariamai pabaigęs visas kovas. Autentiškas Vytis, kuris įsipareigojęs ir pasiruošęs bet kada, jei tik prireiks, išginti priešus, ir persekioti juos tol, kol jie pasigailės kada nors pasikėsinę į laisvę. Šį įsipareigojimo jausmą žino kiekvienas laisvas pilietis, o ypač tas, kuris yra paėmęs į rankas ginklą. Tada dar labiau pradedi jausti žodžio Laisvė svorį.
Būtent tai patyriau ir nuolat patiriu, kai tapau šauliu. Budėti dėl laisvės – ne tik Konstitucinė pareiga. Ši pareiga gyvena širdyje. Kiekvienas TAI patiriantis Lietuvos pilietis širdimi perskaito ir mūsų laisvės bei valstybės simbolio - Lietuvos Vyčio - prasmę. Aš esu Vytis. Kiekvienas iš mūsų yra Vytis. Kiekvienas esame gyvas valstybės simbolis. Simbolis Lietuvos kelio į laisvę, ir simbolis pačios laisvės.
1863 metų sukilėlius caro kariuomenė sušaudė aikštės gale, prie vienuolyno tvoros, kur dabar sklinda kariliono garsai. Aš tikiu, kad jei šie mūsų didvyriai matytų, koks dabar tapo Vilnius, kokia dvasia jis gyvena, ir kaip čia renkasi laisvi žmonės, jie žinotų, kad sukilimas galiausiai laimėjo. Laimėjo, nes mes turime tai, už ką jie tada kovojo. Mes žinome šio turto ir vertybių kainą, ir esame pasirengę juos išlaikyti.
Todėl kiekvienas iš mūsų, būdamas Lukiškių aikštėje, esame gyvas aikštės įprasminimas, simbolis ir laisvės įrodymas. Būkime čia – tik tada aikštė bus gyva ir įprasminta orios laisvės bendrabūvio vieta.