Neva tai įrodo atskiri ne visai „MG Baltic“ naudai priimti sprendimai, neva „MG Baltic“ remiami skirtingų politinių partijų lyderiai nesėkmingai pasirodė 2016-aisiais metais vykusiuose Seimo rinkimuose.
Tai netiesa. Ir gana akivaizdi.
Jeigu Specialiųjų tyrimų tarnyba nebūtų su įkalčiais sulaikiusi Eligijaus Masiulio, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis būtų surinkęs bene didžiausią dalį daugiamandatės rinkimų apygardos balsų. Net buvusiam liberalų lyderiui kreivomis akimis aiškinantis dėl „iš Kurlianskio imtos paskolos grynais“, beveik dešimtadalis rinkėjų vis tiek rinkosi ir tikėjo ta pačia liberalų partija. Ir nors Gabrielius Landsbergis reguliariai restoranuose „pristatinėjo“ partijos rinkimų programą „MG Baltic“ tarpininkams, TS-LKD sėkmingai tapo skaitlingiausia opozicijos partija.
Šiandien jau patys konservatorių lyderiai patvirtina, kad Saugumo informacija 2008–2012 metais jiems buvo teikiama, jie buvo informuojami apie besiformuojančius įtakos centrus ir jų bandymus daryti poveikį pagrindinėms politinėms partijoms. Kodėl TS-LKD ne tik nesiėmė sisteminių priemonių prieš tokius bandymus, ne tik jų neutralizavo, bet ir (kaip matyti iš naujienų portaluose skelbiamų liudijimų) aktyviai bendradarbiavo su „MG Baltic“?
Tiesiogiai „MG Baltic“ lyderiams raportuojančių partijų frakcijos Seime net ir šiandien turi ne mažiau kaip 40–50 balsų. Ar tai yra „pralaimėjimas“? Nemanau. Tai yra pakankamai didelė politinė grupė, galinti blokuoti ar bent jau efektyviai vilkinti ir stabdyti bet kokią teisėkūros ar parlamentinės kontrolės iniciatyvą.
Ir NSGK išvada – tam puikus pavyzdys. Ar tyrimo metu buvo deramai įsigilinta į konservatorių partijos lyderių roles, bendraujant su „MG Baltic“ pasiuntiniais? Anaiptol. Nei Gabrielius Landsbergis, nei Jonas Tamulis, nei kiti „ryšininkai“ nebuvo pakviesti liudyti į NSGK. Kodėl? Nes tą sėkmingai blokavo suderinti konservatorių ir kitų frakcijų juos palaikančių NSGK narių veiksmai.
Tad grįžkim prie svarbiausio klausimo – ar šiandieniniame Seime užteks politinės valios imtis adekvačių priemonių, panaikinančių tokio masto verslo struktūrų įtaką politinėms partijoms, jų lyderiams? Atsakymą pamatysime jau greitai, tačiau jį turės sudaryti penkios priemonių grupės.
Pirma, sustiprinti finansinės politinių partijų veiklos kontrolę, skaidrinant patiriamų sąnaudų deklaravimą, aiškiai identifikuojant ir viešai skelbiant pajamų šaltinius.
Antra, numatyti griežtą teisinę ir politinę atsakomybę tais atvejais, kai politinės partijos naudojasi neteisėtais politinės veiklos finansavimo šaltiniais, administraciniu resursu ar kitais panašaus pobūdžio mechanizmais.
Trečia, perimti Europos šalių gerąją praktiką dėl politinių partijų ir interesų grupių lobistinės veiklos deklaravimo, viešųjų ir privačių interesų vengimo ir užkardymo sistemos.
Ketvirta, prevenciškai stebėti, o kilus grėsmėms – imtis priemonių prieš žiniasklaidos priemonių koncentraciją verslo grupėse, galinčiose daryti nacionalinio lygio poveikį visuomenei ir politikams.
Penkta, valstybės lėšomis remti ir stiprinti kokybišką žiniasklaidą, didinti jos prieinamumą visuose regionuose, taip kuriant galimybes nepriklausomai žurnalistikai plėtotis nepriklausomai nuo atskirų verslo grupių, šiuo metu subsidijuojančių nerentabilių žiniasklaidos priemonių veiklą.
Šios priemonės nepanaikins akivaizdžių grėsmių, tačiau leis sistemingai kovoti prieš jas ir užkirs galimybę formuotis naujoms. NSGK išvada atvėrė mūsų valstybės ydas – siūlomų priemonių sėkmė arba žlugimas ir parodys, ar visuomenė pajėgi politinę sistemą išgydyti, ar laimės neva rinkimus pralaimėjęs „MG Baltic“.