Tokie neabejotinai puikiai išmano ne tik kalbą, bet ir literatūrą – ne tik lietuvių, bet ir apskritai. Suabejoti būtų tiesiog nepadoru, ar ne?
Net keista – kam tokių kompetencijų sugalvoti abiturientams rašinių temas? Argi nepakaktų paprasto mokytojo arba paties gabaus, skaitančio knygas abituriento?
Ne, ką jūs – tam būtina gausybę metų tą literatūrą oficialiai studijuoti, turėti studijų sėkmingą baigtį liudijantį formalų titulą, įspūdingą CV, eksperto rangą.
Literatūros eksperto. Kad neklaidintų, nesiūlytų rašyti, pvz., apie atostogas kaime, naujausių mobilių programėlių lyginamuosius pranašumus, naudingus žurnalo „Panelė“ patarimus arba naminio gyvūnėlio nuotykius – neprižiūrėti moksleiviai tą tik ir darys, o juk egzaminas vis dėlto literatūros.
O mokytoja, neprižiūrėta, lieps, ko gero, pasamprotauti „Ko mus moko K. Donelaičio „Metai“? arba perpiešti T. Vaižganto Severiutės portretą. Kad taip nenutiktų, būtinai reikia prižiūrėtojų, su akademiniais titulais.
Taigi, štai jos, temos, net keturios (tiksliau, dvi po dvi): „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“, „Svarbiau mylėti ar būti mylimam?“, „Gyvybės vertė literatūroje?“, „Susvetimėjimo problema literatūroje?“ Ilgų apmąstymų rezultatas, išprakaituotas eruditų humanitarų – dabar tegul prakaituoja moksleiviai.
Gabieji, skaitantys, rašantys, žinantys, kas yra literatūra ir ją mylintys tegul uždraudžia sau šoką, juoką, nuostabą, pasipiktinimą, pasibaisėjimą, kylantį tokias temas pamačius kiekvienam, kas mąsto – tegul „įjungia kvailį“ ir pagamina kelis lapus neįtikėtinų patetiškų trafaretinių nesąmonių.
Vertintojai supras: šie moksleiviai arba tikrai yra patikimai anapus mąstymo, literatūros ir kultūros sferos (išsilavinimas jų nesugadins, knygos jiems nepavojingos), arba nestokoja noro ir ryžto tokiais apsimesti – ir skirs aukščiausius balus.
Taip pat juos skirs ir tiems, kurie patyčios iš savęs ir literatūros tokiose užduotyse nuoširdžiai nemato, kuriems apsimesti neprireikė – stropūs būsimi dekupažo gamintojai, grafomaniškų eilėraštukų autoriai ar patriotiškai jautrūs aktyvistai (geri, dori, naudingi žmonės, bet tik tiek).
Visus kitus nubaus – tegul žino, kad ne jų reikia šaliai ir pasauliui.
Galbūt juos – kai kuriuos iš jų – iš tiesų susiras literatūra, menai ir mokslai, galbūt kai kurie taps naujų intelekto erdvių konkistadorais, sukurs naujas salas, net planetas, bet tegul žino: mokykla padarė viską, kad sukliudytų, viską, kad jie tokiais netaptų.
Ir tai – ne atsitiktinumas, ne apsirikimas, ne dabartinių ekspertų ar Lietuvos švietimo sistemos nesėkmė. Tai seka iš pačios „vidurinės mokyklos“ idėjos. Šiųmečių užduočių bėda – anaiptol ne ta, kad jos „banalios“, „nuobodžios“ ar „neskatina kūrybiškumo“.
Bėda, kad jos užteršia, užginčija pačią prieigą prie literatūros ir dar autoriteto balsu dudena, jog tai taip ta literatūra skaitytina, kad tai šitai – didaktiško naivaus idioto žvilgsnis – ir yra tasai siektinas išsilavinimas.
Kai pastarasis, kartu su literatūra, yra NUO tokių temų, o ne veda į jas. Išsilavinimo „sugadintas“ žmogus tokių niekada nepasiūlytų. Išsilavinimo nesugadintas, beje, taip pat.
Pasiūlyti jas gali tik vienas specifinis sąmonės tipas – tas, kuriam atstovauja ir gina visuotinis privalomas ugdymas kaip toks.
Stebėtis ir piktintis tuo – lyg stebėtis ir piktintis, kad (atleiskite) kiaulė kriuksi: vidurinė mokykla ir yra skirta tokio skaitymo/kalbėjimo/rašymo/matymo gamybai. Kaltas ne atskirų atsakingų individų nemokšiškumas ar išradingumo stoka, o pats jos kraujas, pati esmė.
Taip vis bus.
Ji sąmoningai ir specialiai tokia sukurta: šie absurdai seka iš jos filosofinių prielaidų, politinių funkcijų ir implicitinės tvarkos, taip pat – iš supratimo, kas yra piliečiui reikalingas išsilavinimas.
Taip neprivalo būti, tai – išvengiama, bet tik kartu su pačia privalomo visuotinio sistematizuoto valstybinio ugdymo mašinerija, kuri numato visą eilę dalykų.
Pvz., kad mokymas/is turi būti kolektyvinis, segreguotas pagal amžiaus grupes, pedantiškai susietas su konkrečia vieta ir laiku, deindividualizuotas, kiekybiškai išmatuojamas vieninga bendrų formalių matų skale, visos šalies visą naują generaciją treniruojantis unifikuotu būdu, idant perteiktų tą patį „bendrą supratimą“ tiek apie dalykus, kurių mokoma, tiek apie tai, kad ir kaip jų turi būti mokoma, tiek apie tai, kas svarbu/teisinga/normalu/priimtina šioje konkrečioje visuomenėje, šioje konkrečioje santvarkoje.
Apie tai, kas yra kiti ir kur tavo vieta.
Apie tai, kad šis konkretus pasaulėvaizdis – natūralus, racionalus, teisingas, geresnis už ankstesnius ir alternatyvius: štai jo kanonas, štai jo žemėlapis, štai jo herojai ir antiherojai.
Tai – institucija, skirta gaminti funkcionalius lojalius politinius vienetus, pageidautinus esamam status quo, ir juos užimti, o ne sudaryti sąlygas tapti iškiliu, išsilavinusiu žmogumi.
Institucija, iš principo ir sąmoningai orientuota į standartą, formalizaciją, konformizmą, kiekybę, vidutiniškumą.
Betarpiškiausias mokyklos tikslas – išmokyti „būti mokykloje“, ne ko kito. Tai... ką tokiomis sąlygomis gali ten veikti literatūra?
Suprasta kaip literatūra, o ne kaip biurokratinio politinio aparato įnagis „diegti vertybėms“, apdalinti faktinių žinių (tas ir tas tada ir tada parašė tą ir tą) bagažo minimumu ir atsijoti besipriešinančius? Teisingai: nieko.
Reformos nepadės. Na, gerai, padės tiek, kiek prieskoniai padeda paslėpti, jog susiruoštas kepti kepsnys – pašvinkęs.
Gyvybė literatūroje – kas aliarmuoja ir priešinasi lėtam smegenų puvimui, kurį taip stropiai bando ugdyti, pavadinkime, visuotinio švietimo industrija. Gyvybė ir literatūra tam tikru būdu yra tas pats.