Tačiau gautas šeimos laiškas verčia susimąstyti, ar mes patys, kaip valstybė, norime prisidėti, padėti užsienyje gyvenančioms mišrioms šeimoms, kurios nori paskirti savo gyvenimus nuskriaustiems vaikams?

Labas vakaras, gerb. Robertai,

Persiunčiu Jums oficialų Migracijos Tarybos atsakymą dėl pilietybės išlaikymo mūsų įvaikintam sūnui A. Aš suprantu, kad Aidas dar turi 16 metų iki kol jam sueis 21-eri, tačiau manau, kad jau dabar reikia šį klausimą pateikti svarstymui. Įsivaikinti į užsienį iš Lietuvos nėra lengva ir nemanau, kad daug šeimų pasirenka šį kelią. Tuo labiau, nemanau, kad yra daug tokių šeimų kaip mūsų, kur vienas iš tėvų yra lietuvis, ir šis klausimas daugumai nėra aktualus. Tačiau, manau, kad visi sutiks, kad šiuo atveju vaikas turės susitaikyti su tuo, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių jo neaugino biologiniai tėvai, kad jo niekas nenorėjo įsivaikinti Lietuvoje, ir kad, suėjus 21 metams, jis turės atsisakyti Lietuvos pilietybės (nes Amerikos pilietybės gyvenant Amerikoje atsisakyti praktiškai neįmanoma).
Pagarbiai, V.

Visuomenėje nuolat prašoma, netgi reikalaujama, pripažinti ir neskirstyti vaikų, kurie yra gimę šeimoje, o kurie yra įvaikinti. Šiems vaikams turi būti suteiktos tokios pačios teisės, pareigos, sąlygos kaip ir kitiems vaikams. Visgi, negalima to prašyti visuomenės, jei patys įstatymai įtvirtina tokių vaikų diferencijavimą jų teisių atžvilgiu.

Nors Lietuvos Respublikoje dviguba pilietybė yra negalima, tačiau įstatymai nustato tam tikras šio draudimo išimtis. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas reglamentuoja atvejus, kai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, asmuo gali turėti dvigubą pilietybę.

Vienas tokių atvejų ir yra, kai vaikas gimė mišrioje šeimoje (t. y. šeimoje, kurioje vienas tėvų turi Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitas – užsienio valstybės pilietybę) ir dėl to įgijo dvigubą pilietybę. Pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą toks vaikas dvigubą pilietybę turi teisę išlaikyti visą gyvenimą, jeigu pats, savo noru, kurios nors vienos iš jų neatsisakys. To paties straipsnio 6 ir 7 punktai nustato, kad tais atvejais, kai vaikas yra įvaikinamas ir dėl to įgyja dvigubą pilietybę, teisė į dvigubą pilietybę jam galioja tik iki jam sukaks 21 metai, o vėliau šis turės pasirinkti – Lietuvos ar kitos valstybės piliečiu jam būti.

Tačiau įstatyme nėra pasisakyta tuo atveju, kai vaiką įsivaikina mišri šeima. Praktikoje tokiais atvejais taikomas 7 straipsnio 7 punktas, o tai iš esmės yra ydingas teisės akto taikymas, kadangi jis yra (privalo) būti taikomas išimtinai tik tais atvejais, kai vaiką įsivaikina kitos valstybės piliečiai arba vienas pilietis, bet ne mišri šeima, kurioje yra Lietuvos Respublikos pilietybę turintis asmuo.

Akivaizdus teisinis neapibrėžtumas, susiduriame su situacija, kai mišrioje šeimoje gimusiam ir tokios šeimos įvaikintam vaikui yra taikomi skirtingi standartai – pirmu atveju vaikas dvigubą pilietybę turės visą gyvenimą, antru tik iki 21 metų. Žinant, kad praktiškai neįmanoma atsisakyti kai kurių valstybių pilietybės (pavyzdžiui, JAV), vaikai, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, sulaukęs 21 metų privalo atsisakyti Lietuvos pilietybės, nors galbūt jo bendraamžis toje pačioje klasėje, bet gimęs mišrioje šeimoje, dvigubą pilietybę išlaikys visą gyvenimą.

Tikiuosi, kad mano ruošiamas Pilietybės įstatymo pakeitimo projektas nesulauks pasipriešinimo ir Lietuva vienodai gins visus savo vaikus. Įvaikintų ir šeimoje gimusių vaikų teisės dvigubos pilietybės atžvilgiu bus suvienodintos ir tokiu būdu panaikinta nelygybė.

Visi Seimo nariai turėsime galimybę prisidėti prie kilnaus sprendimo – ne tik žodžiais, bet ir darbais parodyti, jog našlaičio įvaikinimas prilygsta vaiko gimimui – ne kiekvienas ryžtasi paaukoti savo gyvenimą likimo nuskriaustiems vaikams. Nors tokių įsivaikinančių mišrių šeimų nėra daug, tačiau norinčių įsivaikinti – yra. Belieka jų vaikams suteikti galimybę būti lietuviais ir po 21-erių metų.