Todėl pradėsiu ne nuo jo, Danielio Lupshitzo, o nuo mūsų įsivaizdavimo, kokie yra ir turėtų būti žydai. Kadangi po Holokausto žydų Lietuvoje liko mažiau negu lūšių Bestraigiškės miške, ir prie to nusikaltimo kažkas ten iš mūsų senelių kartos lietuvių prisidėjo, tai tiesiog matematinė tikimybė, jog jūsų kaimynas ar bendradarbis bus žydas yra visai nedidelė. Jau vien iš to gali atsirasti visokių legendų ir nepagrįstų stereotipų.
Tačiau dar didesnį poveikį mūsų mąstymui padarė ne Holokaustas, apie kurį vyresnės kartos labai nenoriai šnekėjo ne tik todėl, kad vienas kitas prie jo buvo prisidėjęs, bet ir dėl tos priežasties, kad išžudytų žydų namuose lyg niekur nieko gyveno po karo butus ten gavusios šeimos, o jų vaikai nesusimąstydami mindė iš žydų antkapių padarytus laiptus. Ir svarbiausia – antisemitinės sovietmečio kampanijos prieš „kosmopolitizmą“ buvo išmokiusios tuos paskutinius čia išlikusius žydus slėpti savo žydiškumą, o mus – juo įtarinėti kiekvieną Artimųjų Rytų gyventojams būdingų bruožų asmenį. Panašiai tuo metu išmoko slėptis homoseksualai ir valstybės sektomis vadintų religinių bendruomenių atstovai.
Laikai pasikeitė, laisvoje šalyje vaikų nieks darželiuose nebemoko eiliuoti apie kopėčias ir pagaliuką, bet mūsų galvose tūnantys stereotipai atkakliai bando pergyventi juos sukūrusią sovietžmogių kartą. Pridėjus ne visuomet nuoširdžias valdiškas pastangas minėti Holokausto sukaktis, žydus pirmiausiai įsivaizduojame kaip auką, prieš kurią lyg ir kartais turėtumėm jausti kaltę, bet drauge tos kaltės instinktyviai kratytis, nes asmeniškai juk nė vienas nieko nesušaudėme.
Toks žydas, kurio gatvėje nesutiksite, o pamatyti didžiausia tikimybė tik per televizorių, neužsimenantis apie savo žydiškumą, kuriam reikia mūsų valstybės apsaugos nuo visokių skustagalvių antisemitų išpuolių, mums visai tinka. Jei jis dar groja smuiku, žaidžia šachmatais ir vadovauja kokiam nors atminties išsaugojimo fondui, tai Lietuvoje kuo puikiausiai pritaps. Svarbiausia, kad nebūtų labai įkyrus ir viešumoje pasirodytų tik per Geto sunaikinimo sukaktis.
Bet čia staiga atsiranda ponas Danielis Lupshitzas – Izraelio ir Vilniaus žydas, kuris į tuos rėmus visai neketina sutilpti. Aukštesnio už vidutinį ūgio tvirtas vyras, tarnavęs Izraelio kariuomenėje ir pozuojantis feisbuke su automatiniais ginklais, visai nepanašus į auką, kurią reikėtų nuo ko nors ginti. Negana to, jis pats ateina į tautiniu jaunimu mandagiai vadinamų bukagalvių nacionalistų renginį, apsigaubęs Izraelio vėliava, ir pražygiuoja jų eisenos priešakyje taip, kad savo buvimu sugadintų visas jos nuotraukas bei vaizdo įrašus. Tos pačios eisenos, kurios dalyviai ankstesniais metais nevengdavo pašūkauti „Juden Raus!“. Beveik galima girdėti dantų griežimą, bet niekas neišdrįsta Danielio nė pirštu paliesti. Ir svarbiausia, jis pats elgiasi taip užtikrintai, kad visai nepanašus į auką, kuriai reikia kažkokios mūsų globos.
Kitas renginys – visai neseniai vykęs piketas, kuriame grupė kairiųjų pažiūrų vilniečių išsakė solidarumą su Gazos palestiniečių „Hamas“ teroristais. Na, jei patys taip nesakė, atvirkščiai, kaltino Izraelį pertekliniu jėgos naudojimu prieš vargšus palestiniečius ir atsivedė Palestinos vėliava apmuturiuotą šuniuką Taurą. Piketuotojų buvo nedaug, praeiviai beveik nekreipė į juos dėmesio, o policija prižiūrėjo, kad nebūtų pažeista viešoji tvarka. Ir čia dviračiu atvažiavo D. Lupshitzas, vėl apsigaubęs Izraelio vėliava, nusifotografavo piketuotojų fone ir mandagiai su jais pabendravo.
Paskui, tiesa, piketo dalyviai, pamatę kokias nuotraukas paviešino feisbuke Danielis, apskundė jas šio socialinio tinklo administracijai, nors atrodytų, jei jau rengi politinę protesto akciją, tai bent tam laikui tampi viešu asmeniu.
Naujasis kairysis antisemitizmas, mano nuomone, yra keistas reiškinys, atsiradęs Vakaruose, kur XX a. pradžioje išplėtotoms klasikinio antisemitizmo tradicijoms nebeliko vietos skleistis. Tai jis prasimušė per neapykantą žydų valstybei. O ryškiausiai – per solidarumą su teroristais, siekiančiais to paties tikslo, kurį kažkada buvo iškėlęs Adolfas Hitleris – sunaikinti žydus ir jų valstybę. Subtiliai pridengiamas sentimentaliu kairiųjų pažiūrų europiečių siekiu įgalinti visus pasaulio engiamuosius arba tokiais išmokusius apsimetinėti teroristus. Nes žydai su savo valstybe ir „Iron Dome“ tam užjaučiamos aukos vaidmeniui jau visai netinka.
Tačiau ponas D. Lupshitzas mums užtikrintai sako, kad Holokaustas daugiau nepasikartos. Ne todėl, kad pasaulio bendruomenė to neleis. Pasaulio bendruomenė kartą jau susimovė, kai rūko Aušvico kaminai, ir gali susimauti dar kartą ilgai ir nuobodžiai diskutuodama Jungtinėse Tautose, kol skarmaluoti galvažudžiai skerstų žydus.
Nepasikartos todėl, kad žydai pasimokė iš savo nuvilto pasitikėjimo europiečių racionalumu, ir daugiau niekada nebus beginkle auka. Jie turi savo valstybę, kuri pajėgi apsiginti nuo bet kurio priešo. Ne, mieli žmogaus teisių gynėjai, žydai nenori būti jūsų ginamomis aukomis. Ačiū, bet apsieisime be jūsų pagalbos, pasitraukite ir netrukdykite, apsiginsime patys, sako Danielis su automatiniu šautuvu ant peties.
Būtent todėl Lietuvoje jis toks populiarus ir drauge toks daugelio nekenčiamas už tai, kad sulaužė mūsų stereotipus – neslepia savo žydiškumo ir nesutinka būti mūsų globojama bei užjaučiama auka. Kaip ir pati Izraelio valstybė.