Orkestro vaidmenį atlieka prokurorai bei likusios specialiosios tarnybos. Choristų partijas, pralenkdami vieni kitus, traukia politikai, politiniai apžvalgininkai ir mes visi, aktyviai sekantys kiekvieną naują scenarijaus posūkį. Operetė trivialiame kontekste, netrivialiu pavadinimu „Valstybės naikinimas visomis prieinamomis priemonėmis vardan asmeninių ambicijų“.
Visada pasisakiau už tai, kad nusikaltėliai ir vagys turi sėdėti kalėjime, jeigu jų kaltė įrodyta. Kito požiūrio būti negali. Tačiau tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra kas kita. Tai NE teisingumas.
Kažkas viešina ikiteisminio tyrimo medžiagą, ištraukdamas į dienos šviesą frazę, kuri tebyloja bendravimo kultūros stoką ir akivaizdžiai nesiderina su aukščiausias pareigas šalyje užimančio asmens statusu ir etika.
Tuomet kažkieno paliepimu (manau, ne paslaptis KIENO) kažkas sukuria ir išviešina slaptas, tikslingai orientuotas pažymas, sukurtas konkrečiai siekiant atitinkamu momentu jas paviešinti. Ir paviešinamos jos būtent tuomet, kai kažkam kyla skubus poreikis gesinti tik ką įsiplieskusį skandalą ir gelbėti savo kailį ar gražiau kalbant - reputaciją. Kalbu apie aiškų Prezidentės D. Grybauskaitės interesą ir VSD vadovo D. Jauniškio uolų jos nurodymų vykdymą.
Prasideda vidiniai karai, asmeninių santykių suvedinėjimas partijose, tarp Seimo narių, visoje visuomenėje. Kažkas pradeda naudotis palankiu momentu skandinti ir savus, ir svetimus, suvedinėti asmenines sąskaitas, pilstyti purvą kibirais. Juk tokiame chaose ir sąmyšyje niekas nieko nesupras. Kalbu apie situaciją Liberalų sąjūdyje, kitose partijose, žurnalistų bendruomenėje.
Pagrindiniai pučiami kaltinimai ar argumentai šioje operetinėje kovoje yra tokie: „Ar pažįsti ką nors iš MG Baltic vadovų? Ar kada nors bendravai su T. Dapkumi?“.
Kalbu apie visus politikoje ar visuomeniniame Lietuvos gyvenime dalyvaujančius asmenis, nes didžioji dalis Lietuvos politikoje ar visuomeniniame gyvenime dalyvaujančių ar dalyvavusių žmonių, viena ar kita forma pažįsta ir MG Baltic vadovus, kaip ir daugelį kitų verslininkų, ir viena ar kita forma yra bendravę su žurnalistu T. Dapkumi, kaip ir su dauguma kitų žurnalistų. Juk Lietuva tokia maža!
Ar nemanote, kad šioje situacijoje VSD galėtų ir turėtų išspausdinti sąrašus Lietuvos piliečių, žiniasklaidos atstovų, užsienio ambasadorių ar verslo atstovų, su kuriais galima susitikinėti, o su kuriais ne. Su kuriais galima sveikintis, o su kuriais ne. Kuriems galima nusišypsoti, o nuo kurių dera nedelsiant nusisukti. Dėl šventos ramybės ir ramaus miego.
Paprastai operetės turi laimingą pabaigą. Blogiečiai nugalimi, triumfuoja gėris. Tačiau tai ne apie mus.
Purvas, kurį su tokiu malonumu vieni ant kitų pilame taip lengvai nenusiplaus. Purvinesni tampame ne tik mes visi, purvinesnė tampa Lietuvos valstybė.
Taip pat niekur nedings baimės ir nesaugumo jausmas, žinant, jog kiekvienas iš mūsų gali būti ar jau yra sekamas visą matančios VSD akies, o po dešimties metų kažkam paliepus visa tai įgaus pažymos pavidalą, kurioje visi su pasimėgavimu skaitys apie kažkada (prieš dešimt metų) neatsargiai ar per kvailumą pasakytą žodį.
Niekur nedings kuriamas savicenzūros ar kaltojo be kaltės mechanizmas, kai susitikus žmogų bus baisu pasisveikinti, nes neaišku, ką ir kas apie jį kalbės po dešimties metų; kai bus baisu nueiti į klasės ar studijų draugų susitikimą, bijant kad būsi apkaltintas velniai žino kuo. Būtent tai šiandien realiai jau vyksta Lietuvoje.
Visoje šioje maišalynėje labiausiai nukentės paprasti Lietuvos žmonės, kuriems iki gyvo kaulo įgriso gyventi dirbtinai keliamų skandalų, nesibaigiančių tarpusavio peštynių ir kovų dėl asmeninės vietos po saule, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis, valstybėje. Juolab, kad gyvenimas nuo to tikrai negerėja.
Atsitokėkime. Negi šalies aukščiausi vadovai, politikai nesuvokia, kad tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje – yra pati aiškiausia grėsmė jos saugumui. Negi VSD vadovas, nors ir kišeninis, nesupranta, kad pirminė VSD funkcija stiprinti Lietuvos saugumą ir šalinti įvairiausius rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes bei vykdyti grėsmę valstybei keliančių veiksnių prevenciją? Šiandien ši atskaitinga Prezidentui ir Seimui struktūra savo funkcijas palieka nuošaly, o šoka pagal „užsakomą muziką“. Žaisti valstybės autoritetu, veltis į politinius žaidimus, darant žalą valstybei, VSD ir jo vadovas negali. Net ir prisidengiant tariamais valstybės interesais, slaptumu ar užtušuotais tekstais ir slapstantis už politinių „globėjų“ nugarų!