Tik erelis premjero poste gali dėti skersą ant nacionalinio kapitalo. Ypač tokio, kaip Rakauskų „Senukai“ ar A. Žabolio. Merkel neišdrįstų taip suniekinti vokiečių verslo. May – britų. Ir Macronas ne. Ką kalbėt apie Trumpą. Tik Skvernelis. Visame NATO vienas su pautais.
Norėtų. Tai viešumoje, iš Seimo tribūnos, prieš TV kameras MP – erelis. Ar toks atrodytų ir VSD pažymoje, jei tokia išlįstų?
Tarkim, neišlįs. Premjeras jau po metų gali tapti Prezidentu. Pažymos bus patikimose rankose. Bet ar būtinai reikia VSD pažymų, kad politikos erelį išvystume ciūcio ant užpakalinių poza?
Kai Skvernelis prieš Seimo rinkimus ėmė po 1700 eurų/mėn. de jure iš žalvalstiečių, bet de facto tai kaip ir iš „Agrokoncerno“ ar panš., nes partija pinigų tada nelabai turėjo, būsimasis MP lizingu nepriminė erelio. Buvo be namų likęs politikos ciūcis, priverstas pagal Naisių pono komandą fotografuotis plakatams su bet kuria valstiečių greta, levute ar tomilinu.
Šuniškai simboliška, kad prieš paniekinamą Skvernelio tiradą apie verslą „Agrokoncerno“ partija Seime palaidojo Agrokomisiją.
Dvigubai šuniškai simboliška, kad apie „Danpower“ premjeras buvo paklaustas po to, kai žurnalistai išsiaiškino, jog Vyriausybė bendrovei „Danpower Baltic“ žada išmokėti 18–25 mln. eurų už tai, kad ši atsiimtų pretenzijas Lietuvai.
Vyriausybė tai pateikia kaip laimėjimą. Žurnalistai sako, kad Skvernelio kabinetas nuslėpė tiesą apie taikos sutartį su „Danpower Baltic“, kurios pretenzijos – abejotinos. Už 12,5 mln. eurų tautinis kapitalas gali iškęsti ir viešą premjero panieką?
Klausimas apie „Danpower Baltic“ Skverneliui buvo pateiktas dar prieš 7 mėnesius. Tai dar spalį delfi.lt padarė profesorius R. Lopata.
Kokie tai klausimai?
Ar kas matėte premjero namą? – klausia Lopata. Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui? Įvertinkime namą, pasidomėkime sklypo gavimo aplinkybėmis, paprašykime pagrįsti lėšų šaltinius, paklauskime, kokie rangovai statė namą, ar tuo metu niekas nesuteikė didelių nuolaidų statybinėms medžiagoms, ar nebuvo vengiama mokėti mokesčių?
Paskutinis Lopatos klausimas pernai skambėjo nei į tvorą, nei į mietą, bet dabar kaip ir į kaktą: „O, beje, kas yra „Danpower Baltic“ akcininkai ir ką jie gali turėti bendro su namų statybomis?“
Pernai MP lengvai atsifutbolino nuo šių klausimų. Gal atsifutbolins ir dabar. Bet minčių vis tiek kyla įvairių.
Ta proga dar vienas klausimas. Išplaukiantis iš garsiosios VSD pažymos. Kodėl politikai, kai lieka prieš verslininkus vieni, – kaip ciūciai ant užpakalinių letenėlių, seilėjasi, uodegą vizgina, bet vos tik į eterį – kerta verslui kaip ereliai? Vagys, prichvatizuotojai, sukčiai, algų nedidina ir t.t.
Kodėl ne tik Seimo eiliniai, bet ir ministrai, net, kaip paaiškėjo iš „tulpių“ pašto, pati oligarchams karą skelbusi Prezidentė tariasi su tais pačiais oligarchais, kad anie patrauktų iš kelio tuos, kurie gadina skaidrią prezidentinę nuotaiką?
Iš kur šita mūsų politikos veidmainystė? Beje, išvešėjusi kaip tik po 2008-ųjų, kai per pilkos zonos politikos ir verslo santykių pelkę buvo permesta šitiek skaidrumo lieptų – įstatymų. Kai įrašinėjami, regis, net pokalbiai tarp braškių pardavėjo ir pirkėjo, jei tik anas partinis.
Kas tą veidmainystę užprogramuoja? Ar problema nėra tai, kad šalyje nėra, o, galima sakyti, niekada ir nebuvo atvirų, diskusija pagrįstų santykių tarp verslo ir valdžios?
Tokių kaip Vokietijoje, kur įprasta valdžios praktika yra tartis su verslu dėl politikos pokyčių. Antai vokiečių verslininkai itin priešinosi ES sankcijoms prieš Rusiją, bet po sunkių diskusijų valdžia juos įtikino, kad taip reikia, ir verslas laikosi susitarimo. Taip būna ir kai verslas įtikina valdžią.
Pas mus kiekviena nauja valdžia ateina su savo bzich programa, kurią be jokių diskusijų primeta verslui – ar tai būtų kova su vynu ir alumi, ar su žiniasklaida, ar eilinis mokesčių perversmas.
Taisyklės verslui neretai yra tokios, kad valdžia dažniausiai žaidžia be taisyklių. Amžinas karas. Valdžia viešai niekina ir dusina verslą, bet tuo pat metu leidžia verslui save pirkti iš po skverno.
Bet verslas, nepaisant to, kad politikai viešai prieš jį vaizduoja erelius, taip pat yra visuomenės dalis, ir ne mažiau galinga. Tai jei mokytojai, gindami savo interesus, gali streikuoti, ūkininkai, kaip eksministras Markauskas, galėjo traktoriais blokuoti greitkelį, kodėl tada stebimės, kad koncernas su politikais elgėsi kaip su ciūciais – mėsgaliu dresavo pagal komandą „Tarnauk!“?
Jei nėra normalių verslo santykių su valdžia, susiklosto nenormalūs. Veikimo taisykles vis tiek reikia gludinti. Taip viskas nueina po kilimu.
Nuo karo kenčia visi. Verslas dėl durnos politikos patiria neplanuotų nuostolių. Politikai tampa vienadieniais drugeliais, yra niekinami, partijos baigia susideginti, Lietuva komitetėja. Visuomenė priversta gyventi tarp fronto linijų. O koks gyvenimas karo zonoje?
Tol, kol verslas galėjo oficialiai remti partijas, visuomenė bent jau žinojo, kas kam ir kiek skolingas, kam kas atidirba. Kai partijos, bandydamos išvengti konkurencijos (o ne siekdamos skaidrumo), priėmė įstatymą dėl valstybinio finansavimo, viskas buvo pakišta dar giliau po kilimu.
Tie, kurie tikisi, kad šita VSD pažyma taps apsivalymo pradžia, yra naivūs kaip kūdikiai. Bet galima pasakyti ir stipriau. Tai – tik vieno santykių tarp verslo ir valdžios etapo pabaiga ir kito pradžia. Santykių modelis su dėžutėmis atgyveno. „Agrokoncerno“ partija, Karbauskis ir Matijošaitis, o paskui juos ir kiti verslininkai sako: mes patys – ir partija, ir valdžia!
Kam ta valdžia? Iš esmės – viešiesiems pirkimams.
Visas tas mūsų skaidrumas – parodomasis. Kas laimi iš viešųjų pirkimų mažiausios kainos? Tik ne mokesčių mokėtojai. Net 6 iš 10 kyšių – už viešuosius pirkimus. 3 200 pirkimų per darbo dieną. Po vieną kas 9 sekundes! Vien tikrinimai, ar pirkimai košeriniai, kainuoja 100 mln. eurų kasmet. Kiek patikrina? Kas penkiasdešimtą, Karlai!
Kas nuo to kenčia? Tiesiogiai – dauguma verslų. Kiekvienas iš mūsų. Kaip galima šią 3 mlrd. eurų metinę dilemą išspręsti?
Gali VSD ir STT įrašinėti ir triskart daugiau pokalbių, nei pažymų viešinimas, nei totalinis pasiklausymas, nei parodomieji suimtųjų tampymai po areštines nieko nepakeis. Žvakės vertos per daug. Be verslo šių pragaro vartų neužmūryti. Be atviro valdžios dialogo su verslu. Visu, ne pasirinktiniu, kaip Prezidentūroje.
Bet taika tarp valdžios ir verslo įmanoma tik tada, kai valdžia atsisakys principo „žirafa aukštesnė, jai geriau matyti“. Dialogas su lygiomis galimybėmis pralaimėti. Tada gal dar įmanoma ką nors pakeisti. Kita vertus, kam ciūciams, ereliais iš Seimo tribūnos skraidantiems, pilietinė taika?