„Jeigu „Žalgiris“ laimi, šiais metais vedu“, – penktadienio pavakarę viešai pasižadėjo Norvegijoje gyvenantis feisbuko draugas. Jau net nespėliosiu, kaip po 4 kėlinių sudaužytų vilčių dabar jaučiasi jo nuotaka.
„Eurovizijos“ nuoskauda jau užmiršta, o Lietuvai ten atstovavusios dainininkės Ievos pavardės vėl negalėtų ištarti absoliuti dauguma prieš savaitę už jos pergalę visus tris viršutinius dantis galėjusių paaukoti lietuvių. Daromės panašūs į pievoje besiblaškančių varnėnų jauniklių būrį. Vos spėjo nutūpti, vienas kažko išsigando ir vėl pakilo, o paskui jį kiti. Pradėjo skristi pavėjui, bet staiga apsisuko, išsiskyrė į mažesnius būrelius, netrukus vėl susitelkė draugėn nė nepajutę, kad lapė jau vieną iš jų pagriebė ir neša paupio žolėje žaidžiantiems savo vaikams.
Televizijos žiūrovų ir feisbuko laikintojų minia, kaip paaiškėjo iš Valstybės saugumo departamento pažymos, buvo toks pats lengvas grobis panorėjusiems valdyti mūsų mažą lietuvišką pasaulį koncerno šeimininkams. Bet tai tėra vienas nedidelis masinės scenos fragmentas, į kurį visi įsistebeilijo, nematydami, kokios batalijos vyksta neapšviestuose paveikslo kampuose.
Jeigu dabar ir norėčiau prisiminti, ar kažkada susidaryta nuomonė, jog meras Artūras Zuokas buvo Abonentu, o Dainius Kreivys ministraudamas kažką ten pažeidė, Remigijus Šimašius kaltas, kad griūva Gedimino kalnas, o Aurelijus Veryga sekmadienį po pietų neleidžia nei išgerti, nei užsikoduoti, yra paremta objektyviais faktais, ar gražiai suplanuota kompromitavimo kampanija, turėčiau specialiai ieškoti pradinių informacijos šaltinių ir spėlioti, ar juos paskleidę žurnalistai nebuvo kaip nors veikiami.
Nebūtinai „MG Baltic“, kas pasakė, kad už prekybą poveikiu teisiamo „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės šeimininko pavaldiniai turėjo daugiau galimybių likti ištikimiems principingai žurnalistikai, nesileisti įtraukiami į kompromisų su savo sąžine liūną? Iš kur 2011 m. birželį atsirado „WikiLeaks“ nutekinta Lietuvoje dirbusių JAV diplomatų ataskaita Valstybės departamentui, kurioje paminėta, jog Lietuvoje verslas ir politikai turėjo nusipirkti teisę nebūti puolami? Abi ten paminėtos žiniasklaidos grupės – „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ – išvengė to, ką dabar patiria „MG Baltic Media“, nes turėjo pernelyg daug užtarėjų politikoje ir teisėtvarkos institucijose. O vienintelis viešai tą temą aptarinėti išdrįsęs Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius buvo taip patampytas po teismus, kad kitiems nesinorėtų tos patirties pakartoti.
Toliau nuo sostinės laikraščiai atrodo dar nykiau. Kas apie vietinę valdžią, kaip apie mirusius, rašo tik gerai arba nieko, gauna jos viešinimo užsakymus. Konkurentams belieka loti prieš vėją ir tenkintis su opozicija siejamo verslo, jeigu toks iš viso dar egzistuoja, reklamos užsakymais. Tiesos ieškoti kažkur per vidurį nebėra jokios prasmės, nes vientiso vaizdo iš jų pateikiamų tendencingai atrinktų faktų sudėlioti jau neįmanoma.
Kažkuo panašaus greitai taps visa viešoji erdvė, nes 2017 m. pabaigoje ėmė kaip usnys po lietaus dygti išskirtinai palankūs žaliųjų valstiečių valdžiai naujienų portalai, kurių nuorodas aktyviai platina socialiniuose tinkluose ne tik LVŽS Seimo nariai ir ištikimiausi jų rinkėjai, bet ir kiti neišrankūs skaitytojai.
Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja-sekretorė laisvu nuo šio politinio darbo metu regioninėje televizijoje veda „tiriamosios žurnalistikos“ laidą, kurioje pliekia politinius konkurentus. Ne tik žiūrovai, bet ir patys tiriamieji net nesugeba pasidomėti, kad Visuomenės informavimo etikos kodeksas politiko ir žurnalisto profesijas vadina nesuderinamomis.
Pasijuoksite, kad pats 2016 m. buvau išėjęs į politiką, ne itin sėkmingai kandidatavau į Seimą, o kaip anądien prikišo premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas, po rinkimų toliau čia dėstau „objektyvią“ nuomonę?
Todėl priminsiu, kad 2016 m. rudenį viešai pranešiau, jog politika daugiau neužsiminėju, o žodžiai „objektyvi nuomonė“ yra oksimoronas – nuomonė visada būna subjektyvi. Rašydamas kitų žanrų straipsnius, pavyzdžiui, apie sodinukų kainas Lenkijoje arba arimo varžybas Lazdijų hipodrome, esu objektyvus. Nors manau, kad už formalius objektyvumo kriterijus svarbiau tai, ką vadinu žurnalistiniu sąžiningumu. Nes galima kuo puikiausiai imituoti dviejų pusių išklausymą, bet, pavyzdžiui, nutylėti faktus, kurie nepatvirtina iš anksto sumanytos išvados.
Kai baigsis šios vyriausybės kadencija ir S. Malinauskas grįš į žurnalistiką, pats pamatys, kad tai gerokai sunkiau, negu išeiti į politiką, nes visada kas nors prikiš praeitį. Žinojau, kad kaina bus tokia. Net jeigu dabar sau sakyčiau, jog bandymas eiti į politiką buvo mano klaida, vis tiek nuo tos gyvenimo dalies niekur nepabėgsiu, o ir nenoriu, nes patirtis buvo įdomi.
Mes taip rimtai mokėmės atpažinti ir demaskuoti Kremliaus trolių fabrikuose generuojamų netikrų naujienų srautą ir jų vietinius platintojus, kad neturėjome laiko pastebėti, kuo virto Lietuvos žiniasklaida. Du didieji užsienio kapitalo naujienų portalai, visuomeninis transliuotojas, gal dar keli ne patys populiariausi laikraščiai ir žurnalai, mano nuomone, sugeba vadovautis sąžiningos žurnalistikos principais. Tačiau taip išlavinti skaitytoją, kad jo visai neveiktų prekiaujančios įtaka žiniasklaidos keliamos skandalų bangos, ko gero, neįmanoma. Tačiau niekada nesutiksiu, jog neturime to siekti.