Nors ši knyga Vengrijoje išleista beveik prieš penkerius metus, bet jos angliškas leidimas pasirodė 2016 metais ir visam pasauliui kiek pravėrė duris į V. Orbano laikų Vengrijos subtilybes. Bet šis tekstas ne tiek apie Vengriją, o pirmiausia skirtas Lietuvai. Tačiau dar kelios pastabos pradžiai.
Pats B. Magyaras savo šalies politiką matė iš labai arti ir iš pačių jos viršūnių, nes 1996–1998 ir 2002–2006 metais ėjo švietimo ministro pareigas.
Prinstono universiteto profesorė Kim Lane Scheppele pastebėjo, kad Magyaras parašė labai drąsią knygą, kurioje atskleidė vidinius mafijos valstybės ypatumus.
Kadangi pastaraisiais metais Lietuvoje pradedant Vyriausybe, Švietimo ir mokslo ministerija, o baigiant universitetais, juose dirbančiais sociologais, politologais ir kitų sričių mokslininkais, visi yra užsiėmę „aukštojo mokslo reforma“ (beje, kai kurie veikėjai toje reformoje pagal MG Baltic scenarijus labai norėjo palikti Lietuvai tik kokius tris universitetus kaip nekilnojamojo turto holdingus), tai laiko skaityti knygas apie ganėtinai nutolusias nuo mūsų šalis neturėjo nei laiko, nei noro, nes „mokslo kokybe“ rūpinosi ir vis rūpinasi.
Tikri lietuviški rūpintojėliai. Visokios ten Vengrijos ar į jas panašios lai gyvena savo gyvenimus.
Tačiau šių dienų oligarchinės Lietuvos demokratijos realijos norom nenorom verčia bent akies krašteliu žvilgtelėti į panašaus likimo kaimynes. Kad ir tą pačią Vengriją. Ir gal dar pabandyti iš jos ko nors pasimokyti. Net jei nepasimokyti, tai pamatyti tai, kur einame ar jau atėjome. Tik šiek tiek iš šalies. Per kitų patirtis.
Taigi, kas nutiko su Vengrija „1989 metų demokratijos pirmeiviu“ Vidurio Rytų Europoje? Beje, Lietuva tais pačiais 1989-aiais taip pat buvo „lūžio prie Baltijos“ ašimi ir varikliu. Labai jau panašiai kaip Vengrija, o gal net trumpam laikui buvome ir reikšmingesni, sukeldami nepriklausomybinį ir demokratinį cunamį ne tik Sovietų Sąjungoje.
Beje, 2004 metais, kai Lietuva ir Vengrija įstojo į Europos Sąjungą, tai abi šalys tenkino demokratinės visuomenės, rinkos ekonomikos, teisinės valstybės kriterijus. Tada rytojus abiem atrodė gana šviesus.
Kaip yra dabar ir kas ta mafijos valstybė? Vengrijoje pilietinė visuomenė vegetuoja, atsvarų ir stabdžių sistema politikoje gerokai apgriuvusi, nacionalistinės srovės politikoje yra gerokai sustiprėjusios, ekonomika ir politika giliai tarpusavyje susisaisčiusios, kur ekonominės galios korumpuoja politiką, o politinė valdžia korumpuoja ekonomiką.
Finalas toks, kad valstybė virsta į mafiją panašią organizaciją. Skaitytojai, perskaitę šiuos teiginius, ko gero, jiems ne vieną iliustraciją rastų ir Lietuvoje.
Anot Magyaro, pagrindinis mafijos valstybės bruožas yra jos vidinė galios ir turtų kaupimo logika, kuri lemia visus jos veiksmus ir kuri mafijos priemonėmis tam tikrai politinei šeimai sukuria politinės valdžios koncentracijos ir turto auginimo derinį, kuris yra pakeliamas į centrinės politikos rangą, o jam palaikyti naudojamas valstybės prievartos monopolis.
Gal šis paaiškinimas kiek painus. Bet šiek tiek pasiaiškinkime kitus mafijos valstybės dėmenis. Bent trumpai. Kad viskas taptų kiek aiškiau.
Mafijos valstybės ašis yra korupcija. Ji yra kasdieninė ir nuolatinė. Per kyšius sprendimus priimantiems pareigūnams.
Per politinių partijų finansavimą. Per verslo ir valstybės kontraktus. Viešieji pirkimai yra visuotinai žinomi kaip korupcijos Achilo kulnas. Ypač dėl Europos Sąjungos pinigų. Beje, pagal Transparency International korupcijos suvokimo indeksą prieš keletą metų Lietuva ir Vengrija buvo šalia viena kitos. Per kelis pastaruosius metus Lietuvoje korupcijos suvokimo indeksas rodė jos mažėjimą. Tačiau MG Baltic skandalas be abejonių vėl korupcijos lygį 2018 metais kilstelės gerokai į viršų. Tame reitinge su Vengrija vėl, matyt, būsime kaimynės.
Korupcija atveda į oligopolijų atsiradimą, arba būklę, kai rinką pasidalija keli veikėjai. Tada rinkai būdinga konkurencija nykstamai sumažėja. Dažnai oligopolijos pirmiausia atsiranda vietiniame ar regionų lygmenyje.
Po to seka monopolijos ir oligarchijos nacionaliniu mastu. Jas kartais valdo viena politinė šeima, o kartais konkuruoja kelios. Bet jos jau veikia valstybės vardu. O korupcija palaipsniui tampa sistemine.
Tuomet ji vietoje nuo visuomenės normų nukrypstančios, nelegalios veiklos pakeliama į valstybės politikos lygį ir virsta bendrai toleruojama praktika. Tuomet nebe oligarchai siekia pajungti savo naudai politiką, bet politika įtraukia oligarchus, suteikia jiems teisėtumo galias. Dar daugiau – mafijos valstybėje privatūs interesai yra įtraukiami į viešą interesą ir jį iš esmės pakeičia.
Pagal Magyarą, lygiagrečiai įvyksta racionalaus viešojo diskurso, paremto intelektualiais argumentais, įrodymais ir idėjomis, bankrotas.
Mafijos valstybėje nėra kolektyvinių simbolių kūrimo ir bendruomenės formavimo politikos. Nėra visuomeninės sutarties. Net nesuvokiama, kad ji turėtų būti. Kitaip tariant, visuomenė susvetimėja ir atomizuojasi. Sociologiniai tyrimai Lietuvoje, kaip ir Vengrijoje, tą vienareikšmiškai liudija.
Mafijos valstybei reikia politinių partijų. Priklausomų. Patarnaujančių. Koncerno ar politinės šeimos. Maždaug tokių kaip stalinizmo laikais Josifui Visarionovičiui reikėjo profesinių sąjungų.
Magyaras politines partijas ir vadina sovietiškai – „pavaros diržais“, kurie prie politinės šeimos prijungia tam tikrus lojalius ir menkai mąstančius visuomenės segmentus. Kad būtų sukurta menka teisėtumo ir pasirinkimo iliuzija.
Kritiškai mąstanti visuomenės dalis yra inteligentija. Tačiau autonomiška ir laisva švietimo ir kultūros inteligentija yra net keliais būdais naikinama. Ir į Vengriją nereikia net žiūrėti. Inteligentijos išgalinimo pavyzdžiu Europai gali būti Lietuva. Dalis tos inteligentijos bebalsiais yra paverčiama per protekcijas ir finansines injekcijas.
Šie virsta bestuburiais. Kita dalis marginalizuojama per administracinės kontrolės ir centralizacijos, universitetų vadų autokratijos įtvirtinimą ir tiesiogiai oligarchų atstovų į bent kelių universitetų „tarybų valdžią“ įtraukimą. Čia jau beveik archetipinis atvejis, kai privatūs interesai privatizuoja viešąjį, o MG Baltic įmonių kontraktai iš VSD pažymos keliuose Kauno universitetuose tik gera iliustracija tam.
2009 metais įvykdyta aukštojo mokslo reforma yra tokios inteligentijos naikinimo politikos klasika. Vienas visiems žinomas premjeras sakė, kad vadovėlius apie jo politiką bus galima rašyti.
Lyg ir dar neparašyta. Vadovėlių. O apie aukštojo mokslo „reformą“ ant Lietuvos, tikiuosi, kad parašys. Beje, ir dabartinė švietimo ir mokslo ministerija šią politiką tęsia... Jei taip toliau, tai tokios politikos pasekmė bus visiškas kiek nors kritiškesnio inteligentijos balso viešojoje erdvėje sunykimas.
Jo ir taip mažai. Nekokia perspektyva. Bet ji tokia.
Visgi, kas yra svarbiausi mafijos valstybės veikėjai? Jos viršuje yra poligarchas. Jis per politinę valdžią susikuria ekonominę galią. Ko gero, turime bent vieną gerą žinią, kad iki poligarchų Lietuvoje dar neatėjome. Ko gero.
Bet ir Lietuvoje politikos viršuje yra lygių ir lygesnių. Akivaizdžiai. Kai galių pusiausvyros viršūnėse trūksta, atsvarų ir stabdžių sistema prastai veikia, tai autokratijos apetitai ir norai manipuliuoti netoli esančiais itin auga. Bet visos lazdos turi du galus. Ir tokioje sistemoje manipuliuoti galima ir manipuliatoriais. Lietuviškų „tulpių“ istorija čia neblogas tokios pabaigos pavyzdys.
Kita vertus, nesu toks tikras ir dėl poligarchų. Jais nebūtinai visada turi būti pirmi valstybės asmenys, kaip V. Orbanas Vengrijoje. Kad lietuviškosios politinės klasės viršūnėse yra tokių, kurie gali iš politinės galios kurti ekonominę, tai ne tik prielaidų lygyje verta svarstyti.
Ta politinė klasė savo rankose tam turi labai svarbų instrumentą – valstybės valdomas įmones. Panašu, kad šios net buvo tam tikrą laiką pasidalintos įtakos sritimis tarp skirtingų besirandančių poligarchų šeimų. Vieniems buvo geležinkeliai, kitiems – energetika ir panašiai.
Laipteliu žemiau yra oligarchas, kuris per ekonominę galią susikuria politines įtakas. Jos dažniausiai visuomenei nėra matomos, o pokomunistinėse šalyse dažnai ir neteisėtos. Trečiame laiptelyje nuo viršaus yra marionetė (angl. stooge).
Jis yra tarpininkas tarp teisėtos ir neteisėtos veiklos, tarp politinių ir ekonominių galių. Dar toliau stovi korupcijos brokeris arba tas, kuris padeda įteisinti verslo ir politikos sandorius. Pavyzdžiui, parašo viešųjų pirkimų sąlygas, parengia įstatymų pataisas, suteikia teisines konsultacijas.
Ir čia tik citata iš dabar aptariamų viešai lietuviškų verslo ir politikos realijų: „viešuosius konkursus, kartu su partneriais, arba viena, yra laimėjusi laikantis absoliučiai visų šalyje galiojančių susijusių įstatymų ir viešiesiems pirkimams taikomų procedūrų“.
Išvada, kad korupcijos brokeriai savo darbą atlieka tvarkingai. Tačiau finalas yra toks, kad tarp visų išvardintų veikėjų mafijos valstybėje susiformuoja užkulisiniai klientistiniai santykiai. Jie nuoseklūs, pastovūs, tvirti.
Mafijos valstybės anatomija nėra paprasta. Jos pjūvių B. Magyaras aprašo dar ne vieną. Kaip tokios valstybės piramidė sukuriama, irgi būtų kita ir gana ilga kalba.
Šiandien kiti klausimai svarbesni – kiek arti ir/ar kiek giliai Lietuva yra įklimpusi į pokomunistinę mafijos valstybę?
Atsakymai čia gana aiškūs. Gerokai esame įklimpę. Verslas, politika, žiniasklaida ir galimai teisėsauga yra nemenkai pagraužti oligarchinio vėžio arba oligarchinio užvaldymo. Skirtingai nuo Vengrijos, ta oligarchijos vertikalė Lietuvoje nėra išimtinai vienose ir vienos politinės šeimos rankose.
Tų šeimų yra bent keletas. Bet nuo to nelabai daug kas keičiasi. Esmė yra ta pati.
Galiausiai yra dar vienas esminis klausimas. Kaip išeiti? Kad nekalbėtume aplink ir ilgai, tai išsivalymui gal reikia kokio nors itin viešo ir itin nepriklausomo lietuviško Votergeito tyrimo. Gal užteks dabartinio NSGK tyrimo?
Gal. Bet tikrumo ir užtikrintumo trūksta. Kol kas tas tyrimas yra labiau apie MGgeitą, bet ne apie valstybinį mafijogeitą.
Šio teksto pabaigoje turiu pabrėžti, kad jame galimi sutapimai su realiu oligarchiniu valstybės užvaldymu yra tik atsitiktiniai. Sarkazmas čia. Taip. Bet kartais sarkazmas gali tik ir belikti.