Nerimą kelia partinės sistemos trapumas ir it kokias marionetes partijas susikuriantys koncernai. Įkurta viena užtušuota partija, suskaldyta kita užtušuota partija, ir greit nesibaigsiantis teismo procesas, kuris žemyn jau dabar tempia visą politinę sistemą.

Nerimą kelia ir kol kas dar neužtušuotas kitas koncernas, susikūręs ir finansuojantis dabar Seime esančią didžiausią frakciją. Ši koncernui priklausanti partija nenori, kad Seimas užduotų klausimus apie žemės ūkį, todėl jų kontroliuojama Seimo dauguma ir balsuoja prieš tokį tyrimą. Šiam partiniam koncernui nereikia, kad būtų pakeistos didelių žemės sklypų apmokestinimo taisyklės, todėl frakcija balsuoja prieš. Jeigu tai nėra interesų atstovavimas už pinigus, tai tik laiko klausimas, kada kiti didieji koncernai, pasimokę iš tokio sėkmingo projekto, susikurs savo partijas. Yra padorių žmonių didžiausioje frakcijoje. Tikiuosi, kad jie išdrįs atsistoti Lietuvos pusėje.

Nerimą kelia klausimas – ar valstybė po šių įvykių išmoko koncernų pamokas? Po tiek nudegtų pirštų, ar jau suprantame, kad koncernas, kuris susikuria partiją, ir koncernas, kuris yra partija, yra vienas ir tas pats? O ar matote kitus koncernus, kurie stojasi prie politinių lenktynių starto linijos? Ar žinome, kaip nuo jų apsisaugoti? Kaip apsaugoti mūsų valstybę?

Nerimą kelia demokratijos padėtis Lietuvoje. Nebe pirmą kartą Seimo salėje išgirstant, kad opozicijai yra LEIDŽIAMA pasisakyti, vis dar gūžtelime pečiais. Dabar registruotas pasiūlymas Seime, kuriuo siekiama atimti Antikorupcijos komisijos pirmininko poziciją iš opozicijos ir ją perduoti valdantiesiems. Etikos ir procedūrų komisija jau atimta ir atiduota neformaliems valdantiesiems – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. Nedemokratija tarsi Neringos smėlis po truputį apsemia neprižiūrimus statinius. Lėtai lėtai slinkdamas neišsiduoda, kad procesai gali būti nebegrįžtami. Nedemokratijos smėlis apsėmęs jau ne tik rytų kaimynus, bet gresia ir Centrinės Europos valstybėms. Gresia ir mums. Pagrindinis klausimas – ar bus kam gintis nuo nedemokratijos ir nuo nelaisvės? Ar kils pasipriešinimo banga ir atkapstys mus visus?

Nerimą kelia diskusija dėl partijų finansavimo pakeitimo. Koncernai pirko partijas iki valstybės finansavimo įvedimo, darė tai po jo, daro tai ir iki šiol. Matau, kad kilstelėjot antakius. Naisių drabužėliai lyg sriubos pakeliai politiškai dalinami vaikų darželiuose, Naisių vasaros serialai „ne apie politiką“, Naisių laikraščiai ir tinklalapiai – kas visa tai?

Atsakykite, institucijos, kas yra legalu, o kas yra valstybės užvaldymas?

Nerimą kelia mėginimas keisti Lietuvos geopolitinę kryptį. Rusija buvo, yra ir kol kas liks strategine grėsme Lietuvos saugumui. Bet kokį atsitraukimą nuo šitos pozicijos galima traktuoti kaip Lietuvos saugumo interesų išdavimą. Neturi būti nė menkiausios prielaidos dvejonei, kad tai yra principinė mūsų pozicija, raudona linija, kurios peržengti – nevalia. Lietuvos tikslas – vakarietiška ir demokratinė Rusija. Ir užsienio politikos priemonės turi būti orientuotos būtent į tai, o ne į neva pragmatišką bendradarbiavimą su korupcijos ir agresijos caro Putino valdoma Rusija. Jeanas Claudas Junkeris yra pavyzdys, kokie santykiai su Rusija neturi būti, ir kaip elgtis nedera. Gerai, kad Jeanas Claudas nėra visa Europa, be to, jo karjera jau baigiasi.

Nerimą kelia, kad Lietuvai skęstant vidaus skandaluose laimi būtent Rusija. VSD ataskaitoje minėta, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. Per politinę suirutę galime nepastebėti, kad kandidatas gal jau apsišvietęs. Gal pakabintas, dėl kokių nors savo veiksmų? Gal tai suvaržytas, nelaisvas žmogus? Verčiamas išduoti Lietuvą?

Nerimą kelia trypčiojanti valstybė. Išblyškusi ir palaikoma tik augančios ekonomikos. Be lašelio pasirengimo ateities krizėms, kurios ateis. Kurioms nėra pasiruošta. Ir už kurių sutramdymą turėtume būti atsakingi visi. Šiandien valdžia neturi drąsos imtis tikrų ir reikalingų, kartais gal nepopuliarių reformų. Šios baimės kaina gali būti ne kurios nors partijos pralaimėti rinkimai, o darganota mūsų šalies, mūsų ir ateisiančių po mūsų ateitis.

Nerimą kelia piketuojantys medikai, mokslininkai ir mokytojai, kurie dar keletui mėnesių nurimsta padiskutavę su Seimo pirmininku ant scenos. ,,Bus geriau“, – mano jie. ,,Nebus“, – galima pasakyti jau dabar. Nebus, nes būti geriau nėra prielaidų. Neįmanoma iš tuščios kišenės sudėti į kiaurą ir tikėtis, kad kas nors pasikeis.

Nerimą kelia ir vaikai regiono mokykloje, atvykusiam mokytojui sakantys: ,,Nevark dėl mūsų“. Ir kai kurie vietos mokytojai, pritariantys šitiems vaikams, nes patys nejučia ir prisidėjo formuojant tokią atmosferą. Ir tuoj tuoj šie tokios saviniekos vaikai prisijungs prie nusivylusių rinkėjų, darbo ieškančių, o gal Lietuvą paliekančių rato.

Nerimą kelia tai, kad Lietuva stumiama į Vakarų kultūros pakraštį. Populistinė revoliucija, suvedžiojusi dalį visuomenės vakaruose, persikelia ir į Lietuvą. Eidami gilyn ir ieškodami neva tikresnių savųjų šaknų, atrandame netikėtus radinius. Populistinės revoliucijos įkvėpėju gali tapti Viduramžių ieškąs pagonis, ekonominės politikos ekspertu – privačią nuosavybę neigiantis politikas. Ir visiškai nejučia mes po truputėlį grįžtame į nekrikštų Lietuvą. Tolesnis žingsnis ta kryptimi – primityvi bendruomenė, atsisakanti kultūrinių civilizacijos laimėjimų.

Nerimą kelią plintanti nelaisvės valstybių teritorija, kuri it smauglys pradeda supti ir spausti Europos laisvąjį branduolį. Net žemyno viduje vis daugiau valstybių nusisuka nuo liberalios demokratijos, teisės viršenybės principo, žodžio laisvės ir čia veriasi plyšys pačios Europos širdyje.

Bet ar tai viskas? Nejau dėsime čia tašką? Nejau turime susigūžti iš nerimo ir baimės ir laukti pabaigos?

Tikrai ne.

Aš šventai tikiu, kad Lietuvos demokratija atlaikys išmėginimus. Išsivalys ir sustiprės. Tikiu, kad išmoksime jaunai demokratijai skirtas pamokas ir mūsų partinė sistema po išbandymų bus brandesnė. O visuomenė po klounų ir oligarchų partijų saulėlydžio išmoks atsirinkti pelus nuo grūdų ir kitame Seime bus mažiau basčių ir skardžių.

Žinau, kad bręstant mūsų visuomenei ir tarnybos, užtikrinančios mūsų saugumą ir žinojimą, bus drąsesnės. Tikiu ir pasitikiu, kad jos gali veikti aktyviau ir įspėti visuomenę apie grėsmes, kurios kerojasi mūsų valstybėje. Kai ką jau pastebėjome.

Aš tikiu, kad Lietuva renkasi laisvę. Renkasi Europą. Renkasi įstatymo viršenybę ir žodžio laisvę. Ir nusprendžia būti kartu su tomis valstybėmis, kurios renkasi tą patį. 2001-aisiais Jungtinės Amerikos Valstijos pakvietė pasaulio valstybes jungtis prie norinčiųjų koalicijos. Tų, kurie yra už bendras vertybes. Šiandien reikia tokios pačios NORINČIŲJŲ Koalicijos Europos ateičiai. Lietuva 2001-aisiais prisijungė prie JAV. Šiandien siūlau patiems pasiūlyti Europai tokią koaliciją ir pakviesti prisijungti tuos, kurie trokšta to paties kaip ir mes.

Nelaisvės teritorija, besiplečianti nuo rytų į vakarus, tikiu, bus sustabdyta stipresnės Europos Sąjungos branduolio. Branduolio, kuris renkasi liberalią demokratiją, kuris turi viziją stipriai ir giliai integruotai Europai. Lietuva, atkurdama nepriklausomybę bei stodama į Europos Sąjungą, pasirinko laisvę ir liberalią demokratiją, ir nuo pasirinkimo nesitrauks.

Tikiu, kad mūsų pasirinkimą būti drauge su partneriais Vakaruose liudija ir tokie veiksmai, kaip Magnitskio įstatymo priėmimas, tikiu, kad Lietuva gali burti Europoje Magnickio valstybių koaliciją.

Lietuvai nereiks rinktis tarp blogo ir blogesnio kandidato į Prezidentus, o visi ramia širdimi balsuosime už tą kandidatą, kuriuo pasitikime.

Jauni žmonės, per lietų stovėję rinkimuose, atidavę gal ir pirmąjį savo balsą gyvenime, nenusivils ir toliau tikės savo valstybe. Drąsiai ir atvira širdimi kalbės apie tai, kas svarbu, ir tai, kas iš mūsų valstybės pagaliau turi būti išgyvendinta. Toks visų mūsų bendras reikalas.

Tikiu Lietuvos mokytojais, idealistais, kurie, neskaičiuodami jiems tenkančio BVP dalies, kasdien pasilenkia prie sunkaus vaiko. Prie to, kurį visi kiti pavadino hiperaktyviu, kurio seneliai nėra atėję į tėvų susirinkimą, o tėvai paskutinius metus gyvena Airijoje. Tikiu, kad mokytojai idealistai kuria Lietuvos ateitį.

Tikėkime grįžtančia Lietuva. Teko susipažinti su šeima, iš užsienio grįžusia į Panevėžį, sukūrusia verslą ir liksiančia Lietuvoje. Jie yra įkvėpimas daugeliui kitų nenusivilti Lietuva ir grįžti. Mes jūsų laukiame.

Tikėkime Europa. Į kurią su krikštu buvome priimti ir nuosekliai šį paveldą saugojome.

Tikėkime ateities Lietuva. Gražiausi Lietuvos metai dar ateityje. Nenuleiskim rankų, dirbkime ir juos pamatysime.

Tikėkime Tėvynės Sąjunga. Partija, kuri dvidešimt penkerius metus nešė Lietuvos vėliavą. Bendruomenė, su kuria užaugo kartos politikų. Ji savo vėliavos nenuleis tol, kol joje bus bent viena plakanti širdis.

Kalba, pasakyta TS-LKD partijos 23-ajame suvažiavime