Pastaruoju metu visas pasaulis kalba apie Kremliaus hibridines grėsmes. Tai – pasikėsinimo į nacionalines demokratines sistemas grėsmės. Lietuvoje apie tai kalba politikai ir ekspertai, tačiau nuoseklesnės strategijos, kaip valstybė turėtų stiprinti savo gebėjimus gintis nuo tokių grėsmių, iki šiol nėra. Šis tekstas yra bandymas pateikti platesnei diskusijai tokios lietuviškos antihibridinės strategijos projektą.
2. Iš Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje sukauptos patirties yra akivaizdu, kad Kremlius, siekdamas daryti įtaką nacionalinėms politinėms sistemoms, jų dalyviams, rinkimų kampanijoms, tam naudoja platų priemonių spektrą – nuo „juodųjų buhalterijų“ finansavimo ir nacionalinio verslo, turinčio didelių biznio interesų Rusijoje, išnaudojimo nacionalinėje politikoje, iki fake-news masinio platinimo socialiniuose tinkluose ir tradicinėje žiniasklaidoje, bei kibernetinių atakų ir elementarios propagandos bei dezinformacijos. Nors tokių grėsmių sąrašas nėra baigtinis ir nėra nekintantis, tačiau šiandien, kalbėdami apie Lietuvos patirtį ir dabartinę teisinę bei politinę situaciją, galime išskirti tokius hibridinių grėsmių tipus:
1) Melagingų naujienų platinimas panaudojant fiktyvias naujienų svetaines.
2) Poveikis viešajai nuomonei panaudojant komentarus, žinučių dalijimąsi, žymėjimus „patinka“.
3) Poveikis viešajai nuomonei, panaudojant įtakos agentus, nuomonių lyderius, visuomenines organizacijas (kova prieš VAE, SGD terminalą).
4) „Co-brending‘as“, kai rinkimų komitetų, politinių judėjimų ar kuriamų politinių partijų įvaizdis („brandas“) yra sukuriamas nekontroliuojamomis verslo lėšomis.
5) Oficialiai neapskaitomos, šešėlinės politinių kampanijų finansavimo lėšos.
6) Šešėlinių piniginių lėšų ir įtakos grupių sutelkimas, panaudojant Kremliaus spaudimą su Rusija susijusioms verslo įmonėms ir jų savininkams, dalyvaujantiems Lietuvos politikoje, kuriantiems partijas ar kitaip bandantiems daryti įtaką politinei sistemai.
7) Politinės sistemos silpninimas, paremiant antisistemines, populistines prokremliškas politines jėgas.
8) Institucijų silpninimas, infrastruktūros veiklos trikdymas panaudojant kibernetines atakas, diegiant žvalgybines programėles.
9) Spaudimas politikams ir įtaka viešajai nuomonei manipuliuojant energetikos išteklių tiekimo sutrikimais, jų kainomis.
Apie tokias hibridines grėsmes 2019 metais, ypač kalbant apie Lietuvos Prezidento rinkimus, labai įtikinamai neseniai paskelbtoje įžvalgoje apie valstybės saugumui kylančias grėsmes paskelbė valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD). Mes apie tokias hibridines grėsmes kalbėjome jau 2007 ir 2014 metais (1, 2), Vakarai apie tai pradeda kalbėti tik dabar (3, 4, 5). Tuo tarpu Kremlius jau keletą metų yra įsteigęs jungtinį karinį hibridinių atakų centrą, kuris į vieną kumštį sujungia visas galimas hibridines priemones – nuo „žaliųjų žmogeliukų“ panaudojimo iki ofšorinių lėšų įliejimo į Kremliui lojalių užsienio valstybių partijų buhalterijas ir fake-news fabrikų.
3. Nors mes nuo pat 1990-ųjų pradžios esame patyrę įvairiausių Kremliaus hibridinių karų (6), tačiau ir toliau esame labai silpnai pasirengę gintis nuo naujų atakų. VSD perspėja, kad 2019 metais Kremlius stengsis daryti įtaką Lietuvoje vyksiantiems rinkimams, ypač – Prezidento, tačiau kitaip nei daugelyje Vakarų valstybių, Lietuvoje toks perspėjimas iki šiol nesulaukia adekvačios politikų reakcijos. Tuo Lietuva kardinaliai skiriasi nuo kaimyninės Švedijos, kur vykdomosios valdžios pasiryžimas pasipriešinti Kremliaus hibridinėms atakoms per šių metų rudenį vyksiančius Parlamento rinkimus ir konkretūs administraciniai pasipriešinimo veiksmai sulaukia visų partijų pritarimo. Vokietijoje jau įgyvendinamas įstatymas, leidžiantis efektyviai pasipriešinti fake-news masiniam naudojimui. Prancūzija ruošiasi pasekti Vokietijos pavyzdžiu. Didžioji Britanija jau įsteigė jungtinį antihibridinį centrą ir rodo pavyzdį, kaip galima efektyviai persekioti „Londongrade“ įsikūrusių Rusijos oligarchų nelegalias lėšas, Jungtinės Valstijos turi galimybes persekioti tokių Kremliaus oligarchų lėšas taip efektyviai, kaip buvo persekiojamos nelegalios ISIS lėšos.
4. Akivaizdu, kad 2019 m. rinkimuose Lietuvoje susidursime su milžiniška ir efektyvia Kremliaus hibridinių atakų kampanija, kurios atrėmimui iki šiol esame visiškai nepasiruošę (6): neturime efektyvaus jungtinio antihibridinio centro; mūsų specialiosios tarnybos Lietuvos patiriamuose hibridiniuose karuose yra efektyvios tik post-factum analizuoti, kas įvyko, ar pateikti labai abstrakčius perspėjimus, tačiau nėra efektyvios preventyviai užkirsti kelią hibridinėms atakoms ar grėsmėms; neturime efektyvios politinių partijų ir judėjimų naudojamų finansų priežiūros ir kontrolės, nesugebame efektyviai atsekti ofšorinių sąskaitų ir lėšų judėjimo jose; nuo rusiškos kilmės kapitalo įstatymiškai mokame ginti savo strateginę energetikos ar transporto infrastruktūrą, tačiau nuo tokio pat kapitalo grėsmių visiškai nemokame ginti savo strateginių demokratinių institucijų: Seimo, Vyriausybės ar Prezidento institucijos; stambiam kapitalui, net ir turinčiam didelių verslo interesų Rusijoje, nekliudomai leidžiame kurti ir naudoti politinį co-brandingą, kai dideliais verslo pinigais yra kuriami viešieji populiarūs brandai, televizijos serialai, teatrų gastrolės ir laikraščiai, o taip sukurtas ir išreklamuotas brand'as, atėjus rinkimams, nesunkiai paverčiamas partijos ar politinio judėjimo politiniu kapitalu. Vyriausioji rinkimų komisija (toliau VRK), turinti prižiūrėti ir preventyviai užkirsti kelią nesąžiningam pasikėsinimui į demokratinius procesus, yra silpna ir neturinti visuomenėje autoriteto, todėl akivaizdžiai nebus pajėgi pakelti jai tenkančios milžiniškos atsakomybės – 2019 metais apginti demokratiją nuo išorinių ir vidinių hibridinių atakų. Lygiai taip pat visiškai nemokame valstybės pastangomis gintis nuo fake-news, dezinformacijos, grynojo melo ir kitokių išpuolių informacinėje erdvėje, palikdami tai kiekvieno, tokius išpuolius patiriančio, individualiai savigynai.
5. Lietuva privalo nedelsiant susitarti dėl efektyvios antihibridinės strategijos, skirtos giluminei ir plačiai mūsų demokratijos bei jos svarbiausių procesų ir jų institucijų apsaugai. Tokia strategija turėtų būti įgyvendinta per artimiausius 6 mėn. tam, kad būtų efektyviai pasirengta 2019 metų hibridinėms grėsmėms. Tokios strategijos parengimas ir įgyvendinimas turėtų būti bendras visų parlamentinių partijų, Vyriausybės ir Prezidentės rūpestis.
6. Tokios strategijos svarbiausiais elementais galėtų būti šios tinkamai išplėtotos ir įgyvendintos nuostatos:
A. Jungtinio Antihibridinio centro įsteigimas
Reikia pripažinti, kad rūpindamiesi nacionaliniu saugumu esame neblogai pasirengę tik tokioms grėsmėms, kurios yra lengvai atpažįstamos: karinėms grėsmėms, kibernetinėms grėsmėms, atviros dezinformacijos grėsmėms. Todėl nuolat stipriname savo karinius pajėgumus ir siekiame dar aktyvesnio NATO karinių pajėgų vaidmens mūsų regione; stipriname kibernetinės gynybos pajėgumus ir mokomės preventyviai tokioms grėsmėms užkirsti kelią; drąsiai užkertame kelią Rusijos TV skleidžiamai dezinformacijai. Nepaisant to, ir toliau liekame labai silpnai pasirengę atpažinti ir preventyviai užkirsti kelią Kremliaus „hibridiniams energetiniams“ ar „hibridiniams politiniams“ karams, kurie realizuojami tiesiogiai per Lietuvos politinės sistemos veikėjus, per lietuvišką žiniasklaidą ar socialinius tinklus, kuriuose taip pat platinama Kremliui palanki dezinformacija. Šių procesų praktiškai niekas neprižiūri, nes nesutelkiame reikalingų antihibridinių gynybinių pajėgumų į vieną vietą (6).
V. Putinas 2015 metais įkūrė jungtinį hibridinio karo centrą, kuriam vadovauja kariškiai, ir kuriame buvo sujungtos įvairios hibridinės pajėgos, galinčios panaudoti žiniasklaidos, ekonomikos, politikos ir „nešvarių priemonių“ instrumentus „hibridiniame kare“ prieš kurią nors individualią valstybę ir jos politinę sistemą. Toks jungtinis centras buvo įkurtas pirmiausia siekiant, kad visi veiksmai būtų suderinti kovojant strateginio svarbiausio tikslo vardan: ES ir NATO silpninimo ir potencialios griūties.
Jungtinės Karalystės Vyriausybė, stebėdama vis didesnes Rusijos „hibridinių pajėgumų“ keliamas grėsmes, kaip atsaką į tokio jungtinio „hibridinio centro“ įkūrimą Rusijoje, yra įkūrusi specialų jungtinį „war cabinet“ (7) Londone. Kaip rašo Marius Laurinavičius, panašų centrą jau yra įkūrusi Čekija: „Kovai su šiomis grėsmėmis Prahoje prie Vidaus reikalų ministerijos įkurtas specialus Centras prieš terorizmą ir hibridines grėsmes (8) itin aktyviai veikia Vyriausybės tiesiogiai finansuojami ar kitaip remiami analitiniai centrai“. Lygiai tokio pat jungtinio „antihibridinio centro“ reikia ir Lietuvoje, kuriame turėtų būti sujungtos saugumo, politinės, ekonominės, energetinės, kibernetinės, politinių kampanijų analizės ir preventyvaus veikimo pajėgos, kurių užduotis turėtų būti labai svarbi – padėti valstybei apsiginti nuo naujų Kremliaus „hibridinių karų“. Nes, kaip tiksliai rašo tas pats M. Laurinavičius, apie čekų saugumo tarnybų pamokas Lietuvai: „Ir tai galima laikyti antrąja pamoka, ypač svarbia Lietuvai: vien grėsmę įvardinti tikrai nepakanka. Jei nebus aktyvaus koordinuoto valstybės pasipriešinimo, Kremlius gali pasiekti savo tikslų“ [8]. Iki šiol sukaupta Lietuvos patirtis, kaip tik ir įrodo, kad valstybė moka grėsmes analizuoti, bet koordinuotai pasipriešinti „hibridiniams karams“ nėra tinkamai pasirengusi.
Toks Lietuvos Antihibridinis centras galėtų būti įkurtas prie KAM, šalia jau veikiančio nacionalinio Kibernetinio saugumo centro. Toks Antihibridinis centras turėtų mandatą rūpintis politinės sistemos ir visos viešosios erdvės apsauga nuo įvairių hibridinių grėsmių. Bendradarbiaudamas su šalies saugumo ir kitomis specialiosiomis tarnybomis toks Centras turėtų preventyviai stebėti kylančias hibridines grėsmes ir ieškoti būdų, kaip laiku joms užkirsti kelią. Antihibridinis Centras taip pat turėtų rūpintis efektyvia Lietuvos demokratijos apsauga nuo „juodųjų buhalterijų“ panaudojimo ar fake-news reiškinių paplitimo, tam įveiklinant ir koordinuojant kitų svarbių Lietuvos institucijų veiklą: VRK, VSD, STT, FNTT, o taip pat tokiai savigynai perimant ir efektyviausią kitų šalių patirtį. Toks Antihibridinis centras turėtų pradėti veikti dar iki šių metų pabaigos, kad suspėtų bent iš dalies apsaugoti 2019 m. rinkimų kampanijas nuo įvairių hibridinių kampanijų.
B. NATO jungtinio Antihibridinio centro įkūrimas
Šiandieninė situacija yra tokia, jog turime pripažinti, kad Kremliaus hibridinių karų pajėgumai yra didesni nei atskira šalis, taip pat ir Lietuva, gali apsiginti.
Jau minėta Strateginių ir tarptautinių studijų centro (Center for Strategic & International Studies CSIS) studija „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ [3] dar 2016 metais pateikė rekomendacijas, ką JAV administracija, NATO, ES vadovybė turi daryti, kad Kremliaus pergalės „hibridiniame politiniame kare“ Centrinėje ir Rytų Europoje būtų sustabdytos. Ryškiausia rekomendacija – centralizuotai NATO ir ES lygiu sutelkti reikalingus juridinius ir administracinius resursus tam, kad būtų imtasi efektyviai persekioti nelegalius „Kremliaus pinigus“ (ar uždirbtus iš biznio su Kremliumi), kurie yra panaudojami įvairiems Kremliui naudingiems politiniams projektams Centrinėje ir Rytų Europoje. Studijos autoriai ragino JAV administraciją tokių rusiškų pinigų persekiojimui taikyti tokius pat metodus ir technologijas, kurias administracija taiko persekiodama nelegalias „Islamo valstybės“ teroristų lėšas. Lietuva turėtų diplomatiniais kanalais raginti stipriausius NATO partnerius, pradedant nuo JAV, tokiam nelegalių rusiškų politinių pinigų persekiojimui skirti ypatingą dėmesį. Pati Lietuva turėtų iš esmės sustiprinti visų lėšų, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką politiniams procesams Lietuvoje, kontrolę, priežiūrą ir nelegalių lėšų persekiojimą. Ypatingą dėmesį reikia sutelkti tokiems procesams, kai neriboti verslo pinigai yra panaudojami pradinėje naujo politinio projekto formavimo stadijoje ir kai jie nekontroliuojamai investuojami naujo populiaraus „brand‘o“ sukūrimui, kuris po to paverčiamas nauju politiniu projektu.
2017 metais ES ir NATO Suomijoje įkūrė „EU/NATO Centre of Excellence for Countering Hybrid Threats“ – tai yra gera pradžia, tačiau labiau orientuota į patirties kaupimą ir tokios patirties skleidimą nei į realią pagalbą atskiroms Vakarų šalims, kurios patiria sunkiai atlaikomą Kremliaus hibridinę ataką. Lietuva turėtų siekti, kad NATO plėtotų realius antihibridinius pajėgumus, galinčius šalims narėms ir jose kuriamiems ar įkurtiems antihibridiniams centrams padėti apsiginti nuo realių hibridinių grėsmių. Žinoma „Atlantic Council“ ekspertė Elizabeth Braw nesenoje publikacijoje (9) paragino kurti NATO gynybinius pajėgumus, reikalingus infokaruose su Kremliumi. Tai gera ir svarbi iniciatyva, tačiau reikėtų galvoti apie platesnius tokio NATO padalinio įgaliojimus, padedant apsiginti ne tik nuo dezinformacijos, bet ir apginant mūsų valstybių politines sistemas nuo „juodųjų buhalterijų“ įtakos.
C. Baudžiamoji atsakomybė už hibridinį pasikėsinimą į demokratiją
Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas turi būti papildytas tinkamais straipsniais, kuriais turėtų būti apibrėžta baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą į Lietuvos valstybę ir jos demokratinę santvarką „hibridinio karo“ instrumentais. Negerbiama sava valstybė, jei partija su 24 mln. nelegalių litų suma pasikėsinusi į Lietuvos demokratiją, yra baudžiama tik už netvarkingą buhalteriją. Deja, iki šiol Baudžiamajame kodekse yra numatyta atsakomybė tik už „tradicinių“ kietųjų grėsmių valstybei sukėlimą: yra apibrėžta tik atsakomybė už sąmokslo valstybės perversmui įvykdyti organizavimą ar atsakomybė tiems, kas grasino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, tačiau nėra jokios baudžiamosios atsakomybės už „perversmo“ žmonių sąmonėje organizavimą.
Net ir Lietuvos patirtis rodo, kad šiais laikais į valstybės suverenitetą yra kėsinamasi žymiai „minkštesnėmis“ priemonėmis nei fizinio perversmo organizavimas. Hibridinės priemonės gali būti ne tik sunkiau atpažįstamos, bet ir pavojingesnės, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už jų naudojimą yra visiškai neapibrėžta.
D. Apsauga nuo politikų, turinčių didelių verslo interesų Rusijoje, įtakos Lietuvos politinei sistemai, jų interesų ir verslo reikalų išskaidrinimas
Kaip rodo aukščiau minėta CSIS studija „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ (3), paskelbta dar 2016 metais, Kremlius Centrinėje ir Rytų Europoje vis plačiau naudoja naują hibridinių karų metodą – šiose šalyse į politinę sistemą vis aktyviau veržiasi ar skatinami veržtis vietiniai verslo lyderiai, turintys didelių verslo interesų Rusijoje. Pastaruoju metu VSD bei AOTD savo kasmetinėse viešose ataskaitose apie grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui perspėja, kad Lietuvos verslas Rusijoje susilaukia pastovaus FSB dėmesio, stengiantis tokius verslininkus išnaudoti Kremliaus hibridinių karų tikslams.
Akivaizdu ir tai, jog Lietuvos patirtuose „hibridiniuose karuose“ Kremliui labiausiai sekėsi ten, kur Lietuvoje veikė į įvairius verslo santykius su Rusija įsipainioję aukšto rango Lietuvos politikai, jų įmonės ar dosnūs rėmėjai. Todėl Lietuvoje pirmiausia reikia „suvaldyti“ iš tokių sąsajų kylančias grėsmes. Tai galima padaryti nustatant reikalavimą įstatymais, kad visi į politines pareigybes pretenduojantys veikėjai, įskaitant susijusius asmenis, privalo deklaruoti iš verslo su Rusija gaunamas pajamas ir jų dalį bendrose jų verslo pajamose. To nedeklaravusiems politikams ar jiems nenusišalinus priimant sprendimus, susijusius su politiniais ar verslo santykiais su Rusija, tai laikyti pagrindu pradėti apkaltą.
E. Efektyvi finansinių srautų politinėje sistemoje ir rinkimuose stebėsena, priežiūra ir kontrolė
Viena iš rimčiausių Lietuvos problemų, ginantis nuo galimų hibridinių atakų, yra tai, kad Lietuvoje nėra sukurta efektyvi finansinių srautų politinėje sistemoje ir rinkimuose bei jų pagrindinių dalyvių (politinės partijos, judėjimai, komitetai, stambus verslas (tiek lietuviškas, tiek ir trečiųjų šalių), žiniasklaida, paslėpta reklama, fake-news skleidimas socialiniuose tinkluose) finansinės veiklos stebėsena, priežiūra ir kontrolė.
Kol kas tokios stebėsenos galios yra sutelktos tik VRK rankose. Tačiau ligšiolinis VRK darbas šioje srityje įvairiais laikotarpiais pasižymėjo neefektyvumu, neskaidrumu, lėtumu ir neturėjimu aiškių standartų. Politinės partijos atsiduria vis sudėtingesnėje situacijoje, nes joms tenka konkuruoti su politiniais judėjimais ar rinkimų komitetais, kurie laikotarpiu iki prasidedant oficialiai rinkimų kampanijai gali naudoti visiškai valstybės nekontroliuojamas stambaus verslo skiriamas lėšas.
Dar daugiau abejonių kelia VRK gebėjimas kontroliuoti nemažos žiniasklaidos dalies piktnaudžiavimą savo mažai kontroliuojama finansine veikla ar už politinių veikėjų nedeklaruojamas lėšas suteikiamu informaciniu pranašumu.
Taip pat yra akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Centrinės Europos valstybėse, yra žiniasklaidos (tiek tradicinės, tiek veikiančios socialiniuose tinkluose), kuri nesislėpdama deklaruoja savo nuostatas, priešingas Lietuvos provakarietiškai orientacijai. Štai VSD ir AOTD 2016 metų pradžioje paskelbtame „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ perspėjo:
„Didžiausią dėmesį šios organizacijos skyrė prorusiškos propagandos sklaidai lietuviškame internete. Daugiausia ši informacija platinta per interneto svetaines „ekspertai.eu“, „ldiena.lt“, „sauksmas.lt“, „revoliucija.org“, „slfrontas.lt“, „sarmatas.lt“, „versijos.lt“, „laisvaslaikrastis.lt“.
Tačiau net ir įtariant, kad tokių prorusišką propagandą skleidžiančių lietuviško interneto svetainių veikla yra finansuojama iš Kremliui artimų šaltinių, nepaisant, kad tokie informaciniai resursai aktyviai veikia Lietuvos politinėje sistemoje ir ypač rinkiminių kampanijų metu, jų finansinė veikla yra nestebima, neprižiūrima ir nekontroliuojama.
Tai yra klaidingos konstitucinių teisių į „žodžio laisvę“ ar „informacijos laisvę“ interpretacijos pasekmė. Dezinformacija ir hibridinės informacinės atakos, finansuojamos Kremliui artimų šaltinių, nėra Konstitucijos ginama „žodžio laisvė“ ar „informacijos laisvė“. Valstybė turi pareigą, o jos piliečiai turi teisę į tai, kad jų valstybė ne tik savo ginkluotomis pajėgomis efektyviai gintų šalies teritoriją nuo kieno nors noro ją okupuoti, bet ir specialiomis priemonėmis gintų savo piliečių širdis ir protus, nuo kieno nors pastangų juos „okupuoti“ įvairiomis hibridinėmis priemonėmis, nuo pastangų taip paveikti piliečių sąmonę, kad jie prarastų ryžtą gintis.
Matant, kaip Kremlius efektyviai daro įtaką kitų šalių rinkimų kampanijoms, ir įvertinant Lietuvos sukauptą patirtį hibridiniuose Kremliaus karuose prieš Lietuvą, būtina neatidėliojant suburti bendrą atsakingų parlamentinių partijų, skaidrios žiniasklaidos, pilietinių aktyvistų ir teisėsaugos atstovų grupę, kuri išsamiai apsvarstytų kitų šalių reikšmingą patirtį ir artimiausiu metu pasiūlytų priemones, kurios leistų realizuoti žymiai efektyvesnę finansinių srautų politinėje sistemoje ir rinkimuose stebėseną.
F. Co-brandingo naudojimo politikoje uždraudimas ir reguliavimas
Lietuva turėtų nedelsiant iš esmės sustiprinti visų lėšų, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką politiniams procesams Lietuvoje, kontrolę, priežiūrą ir nelegalių lėšų persekiojimą. Ypatingą dėmesį reikia sutelkti tokiems procesams, kai neriboti verslo pinigai yra panaudojami pradinėje naujo politinio projekto formavimo stadijoje ir kai jie nekontroliuojamai investuojami naujo populiaraus politinio „brando“ (prekės ženklo) sukūrimui, kuris po to paverčiamas nauju politiniu projektu: politiniu judėjimu, rinkimų komitetu, politine partija.
„Co-branding'o“ draudimo politinėse kampanijose ir partijų veikloje įstatymo koncepcija:
1. Terminas: „Co-branding'as“ politinėje kampanijoje ar partijų veikloje yra toks išankstinis ir ilgalaikis tikslinio „co-brando“ sukūrimas, kuris vėliau yra panaudojamas reklamos ar kitais tikslais politinėje kampanijoje ar partijos veikloje. Toks „co-brand'as“ paprastai būna iš anksto sukurtas panaudojant privataus arba juridinio asmens lėšas, kurios nebuvo apskaitytos ir deklaruotos kaip lėšos, panaudotos politinei kampanijai ar partijos veiklai finansuoti. Tokio „co-brando“ sukūrimas turi pasižymėti politiniu tikslingumu: jis turi būti sąmoningai kuriamas tam, kad vėliau būtų panaudotas politinės kampanijos ar rinkimų kampanijos tikslams.
2. Pavyzdžiai: „Naisių vasara“ arba „Vieningas Kaunas“ yra brendai, kurie pastaraisiais metais buvo sukurti periodiškai ir tikslingai investuojant privačias dideles verslo („Agrokoncernas“, „Viči“) arba privačių asmenų lėšas (R. Karbauskis, V. Matijošaitis) tam, kad tokie sukurti „Naisių vasaros“ ar „Vieningo Kauno“ brendai vėliau būtų panaudoti rinkimų kampanijoje. Tokios į „co-brandų“ sukūrimą investuotos lėšos, kitaip nei partijų veiklai skirtos lėšos, yra niekaip neapskaičiuojamos ir niekur nedeklaruojamos. Vėliau taip sukurti „co-brandai“ yra plačiai panaudojami politinėse ar rinkimų kampanijose. Taip pat gali būti sukuriami ir finansuojami asmeniniai brandai, kurie taip pat turėtų būti pripažįstami „co-brandais“.
3. Bendras draudimas: „Co-brandingas“ politinėse kampanijose ar partijų veikloje yra draudžiamas.
4. „Co-brandingo“ panaudojimo stebėsena ir pripažinimas: VRK turi įgyti įstatyme nustatytą atsakomybę stebėti, ar politinėse bei rinkimų kampanijose nėra naudojimas „co-branding'as“, taip pat turi turėti atsakomybę pripažinti neteisėto „co-branding'o“ panaudojimo faktą ir pritaikyti įstatyme nustatytas sankcijas.
5. Sankcijos už „co-branding'o“ panaudojimą: Jeigu VRK nustato, kad politinės kampanijos ar rinkimų kampanijos dalyvis kampanijos tikslams naudoja „co-branding'ą“, VRK reikalavimu fizinis ar juridinis asmuo, naudojantis tokį „co-branding'ą“, privalo pristatyti deklaraciją, kurioje turi būti deklaruota, kokiomis ir kokių asmenų lėšomis buvo finansuojama „co-branding'o“ sukūrimo ir ilgalaikės reklamos kampanija. Atsisakiusiam pateikti tokią deklaraciją asmeniui yra draudžiama dalyvauti politinėje kampanijoje ar rinkimų kampanijoje. VRK pripažinus, kad „co-branding'as“ yra naudojamas politinėje arba rinkimų kampanijoje, asmenys, kurie pagal pateiktą deklaraciją yra pripažinti finansavę „co-branding'o“ sukūrimą, privalo tokią pat pinigų sumą, kokia buvo skirta „co-branding'o“ sukūrimui, sumokėti į valstybės biudžetą. Asmenys, dalyvaujantys politinėje ar rinkimų kampanijoje, ir VRK sprendimu pripažinti naudojantys „co-branding'ą“, jam sukurti panaudotas privačių ar juridinių asmenų lėšas privalo įrašyti į savo politinės kampanijos ar rinkimų kampanijos išlaidų ataskaitą. Tokios lėšos yra pripažįstamos politinei kampanijai ar rinkimų kampanijai panaudotomis lėšomis ir įtraukiamos į bendrą rinkimų kampanijai leidžiamų lėšų limitą.
G. Apsaugos nuo „fake-news“ įstatymas
Lietuvoje dar nebuvo plačiai taikomas melagingų žinučių platinimas rinkimų kampanijų metų, kaip tai atsitiko JAV, Čekijoje ir kitur, todėl iš anksto reikėtų imtis prevencinių priemonių. Verta pažymėti, kad tokios šalys kaip Prancūzija ar Vokietija (10, 11) šiuo metu svarsto arba jau įgyvendina labai griežtus įstatymus, skirtus kovai su „fake news“ platinimu ES (12). Lietuvoje reikia neatidėliojant, dar iki šių metų pabaigos parengti ir priimti analogišką įstatymą, taip, kad jau 2019 metų rinkimų kampanijos būtų nuo tokių hibridinių atakų bent iš dalies apsaugotos. Neseniai garsioji „Rand Corporation“ paskelbė plačią studiją „Russian Social Media Influence. Understanding Russian Propaganda in Eastern Europe“ (13), skirtą išsamiam aptarimui, kaip Kremlius naudoja „fake news“ instrumentus Rytų Europoje, įskaitant ir Baltijos valstybėse. Studija taip pat pateikė išsamias rekomendacijas, kaip turi būti stiprinamas šalių gebėjimas apsiginti nuo tokių kibernetinių atakų. Iniciatyvos koordinuoti Europos Sąjungos šalių pastangas apsiginti nuo „fake news“ ir dezinformacijos antplūdžio pastaruoju metu imasi Europos Komisija. Balandžio pabaigoje buvo paskelbta svarbi Europos Komisijos iniciatyva, skirta kovai su dezinformacija, ypač socialiniuose tinkluose (14). Prieš tai buvo paskelbtas Europos Komisijos sukurtas aukšto lygio ekspertų raportas, skirtas tai pačiai temai (15). Bendras principas – skaidrumas ir atsakomybė. Lietuva turėtų demonstruoti ypatingą suinteresuotumą, kad tokios bendros taisyklės kiek galima greičiau įsigaliotų visoje Europos Sąjungoje, o Lietuva galėtų būti viena iš lyderių, tokias taisykles kurianti ir pati pirmoji išmėginanti.
H. Svarbiausių institucijų, atsakingų už demokratinius procesus (VRK ir pan.), autoriteto stiprinimas
Demokratija yra toks procesas, kuris, jeigu demokratija yra neginama arba ja nesirūpinama, pradeda sirgti „demokratijos erozijos“ liga. Lietuvoje stebime nemažai politinės sistemos veikimo ar demokratijos procesų ligos požymių, kuriuos apibendrintai galima pavadinti sunkėjančia „demokratijos erozijos“ forma.
Demokratijai labai svarbu, kad jos dalyviai ir joje dalyvaujantys piliečiai pasitikėtų demokratijos procesų skaidrumu ir sąžiningumu. Jeigu tokio pasitikėjimo mažėja ir žmonės nusivilia demokratijos procesų taisyklėmis, jie gali atverti dar plačiau duris įvairioms hibridinėms įtakoms. Kaip ir lietuvių mėgstamame krepšinyje, žmonių pasitikėjimą galutiniu varžybų rezultatu garantuoja jų pasitikėjimas aikštelėje sąžiningą žaidimą prižiūrinčiu krepšinio arbitru, taip ir demokratijos procesuose, ypač rinkimuose, žmonių pasitikėjimą galutiniu rinkimų ir viso demokratinio proceso rezultatu garantuoja ne tik skaidrios ir efektyvios šių procesų taisyklės, bet ir pasitikėjimas šių taisyklių įgyvendinimą prižiūrinčia VRK, kaip svarbiausiu šių politinių rungtynių arbitru.
Pastaruoju metu paaiškėjo, kad šiandieninė VRK sunkiai gali užtikrinti tokį platų visuomenės pasitikėjimą. Tai lemia tiek asmeninės VRK vadovybės savybės, tiek jos darbo principai ir tradicijos, kurie nedidina pasitikėjimo. Viena iš priežasčių, kodėl VRK negali nusipelnyti didesnio pasitikėjimo, yra tai, kad dabartinėmis aplinkybėmis ji yra instituciškai nepasirengusi efektyviai atlikti tų funkcijų, kurias jai numato įstatymas ir kurių tikisi demokratijos sveikumu suinteresuoti piliečiai. Pirmiausia tai yra demokratijos apsaugos nuo neskaidrių ir nesąžiningų finansų iššūkis.
VRK veikla ir dabartinė jos būsena reikalauja atsakingo visų politinės sistemos dalyvių įvertinimo ir skubių sutarimų dėl veiksmų, kurie leistų pasiekti esminių korekcijų VRK veikloje ir kurie garantuotų gilesnį bei platesnį pilietinės visuomenės pasitikėjimą jos veikla.
I. Demokratijos apsaugos nuo hibridinių grėsmių strategijos parengimas ir įgyvendinimas
Tokios strategijos parengimas ir atsakomybė už efektyvų ir greitą įgyvendinimą turėtų būti išimtinai parlamentinių partijų sutarimo, konsultuojantis su Vyriausybe ir Prezidento institucija, reikalas. Sunku tikėtis, kad tokią strategiją sugebėtų parengti arba efektyviai rūpintųsi jos įgyvendinimu vien tik Vyriausybė.
Todėl parlamentinės partijos, kurioms tikrai rūpi Lietuvos efektyvi apsauga nuo hibridinių grėsmių, turėtų nedelsdamos paskirti savo atstovus į specialią grupę, kuri, remdamasi šiame tekste išdėstytomis idėjomis, nedelsdama imtųsi rengti tiek bendros Strategijos projektą, tiek konkrečių Strategiją įgyvendinančių įstatymų projektus.
Tokia parlamentinė „Demokratijos apsaugos“ grupė vėliau turėtų rūpintis ir parengtų įstatymų ar kitų nuostatų įgyvendinimu bei pasiektų rezultatų monitoringu.
Šaltiniai:
1. „Rusijos sulaikymo strategija“, 2007, TS-LKD, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-05-11-tevynes-sajunga-rusijos-sulaikymo-strategija/27669
2. „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“, 2014, TS-LKD, http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/minkstoji_rusijos_sulaikymo_strategija/
3. „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“, 2016, Center for Strategic & International Studies, https://www.csis.org/analysis/kremlin-playbook
4. USA Senate Committee on Foreign Relations Report: „Putin's Asymetric Assault on Democracy in Russia and Europe: Implications for U.S. National Security“, 2018, A Minority Staff Report, https://www.hsdl.org/?view&did=806949
5. Laura Rosenberger, Jamie Fly „Shredding the Putin Playbook“, 2018, Democracy Journal No. 47, https://democracyjournal.org/magazine/47/shredding-the-putin-playbook/
6. Andrius Kubilius „Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Never ending story“, 2018, 15min.lt, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/andrius-kubilius-kremliaus-hibridiniai-karai-pries-lietuva-never-ending-story-18-923222
7. Deborah Haynes „Russia waging cyberwar against Britain“, 2016, The Times, https://www.thetimes.co.uk/article/russia-threat-to-britain-gpd98bz83
8. Marius Laurinavičius „Kremliaus svajonių tikslas – pavergti be šūvio“, 2018, 15min.lt, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/marius-laurinavicius-kremliaus-svajoniu-tikslas-pavergti-be-suvio-500-917718?v3
9. Elisabeth Braw „We Need a NATO for Infowar“, 2018, Defense One, https://www.defenseone.com/ideas/2018/05/we-need-nato-infowar/147948/
10. „Rapid response will be central to new French anti-fake news law“, 2018, France 24,
http://www.france24.com/en/20180204-rapid-response-central-french-anti-fake-news-law
11. „Germany starts enforcing hate speech law“, 2018, BBC, http://www.bbc.com/news/technology-4251086
12. „How do you stop fake news? In Germany, with a law.“, 2017, Washington Post, https://www.washingtonpost.com/world/europe/how-do-you-stop-fake-news-in-germany-with-a-law/2017/04/05/e6834ad6-1a08-11e7-bcc2-7d1a0973e7b2_story.html?noredirect=on&utm_term=.4124524012ee
13. Todd C.Helmus, Elizabeth Bodine-Baron, Andrew Radin, Madeline Magnuson, Joshua Mendelsohn, William Marcellino, Andriy Bega, Zev Winkelman „Russian Social Media Influence“, 2018, RAND Corporation, https://www.rand.org/pubs/research_reports/RR2237.html
14. „Tackling online disinformation: a European Approach“. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions, 2018, http://ec.europa.eu/newsroom/dae/document.cfm?doc_id=51804
15. „A multi-dimensional approach to disinformation“, Report of the independent High level Group on fake news and online disinformation, 2018, Directorate-General for Communication Networks, Content and Technology, European Commission, http://ec.europa.eu/newsroom/dae/document.cfm?doc_id=50271