Paminėtina, kad susirašinėjimo tarp prezidentės ir E. Masiulio laiškai buvo paimti kratos metu ir jų turinys susijęs ir su „MG Baltic“, todėl jie negalėjo būti neįtraukti į baudžiamosios bylos medžiagą. Paaiškinsiu, kodėl prokuroro sprendimas atmesti kaltinamojo E. Masiulio prašymą dėl paminėtų laiškų įtraukimo į bylos medžiagą, švelniai tariant, prasilenkia su įstatymu.
2008 m. buvau išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Turėdamas prokuroro ir advokato darbo patirties per šią Seimo kadenciją pateikiau dešimtis įstatymų pataisų, tarp jų nemaža dalis ir baudžiamosios teisės srityje. Viena iš jų – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 220 straipsnio pataisa. Jos esmė ta, kad prokuroras, baigęs ikiteisminį tyrimą ir surašęs kaltinamąjį aktą, perduoda teismui pagal teismingumą ne tik tą bylos medžiagą, kuri gali būti reikalinga nagrinėjant bylą, bet visą bylos medžiagą. Šią pataisą paruošiau ir pateikiau Seimui 2009 m. todėl, kad galiojusi teisės norma suteikė prokurorui pernelyg plačias teises: tik prokuroras galėjo subjektyviai spręsti, kurią bylos medžiagą perduoti teismui ir kurią pasilikti savo stalčiuose, net ir surinktą įtariamojo ar nukentėjusiojo iniciatyva. Vienam prokurorui gali pasirodyti, kad viena ar kita medžiaga neperduotina teismui, kitam – perduotina net ir analogiškose bylose. Tačiau teisingumą vykdo ne prokuroras, o teismas, kuriam turi būti svarbi visa ikiteisminio tyrimo metu surinkta bylos medžiaga. Pabrėžtina, baudžiamojo proceso kodekso pataisa praėjo daugiau kaip vienerių metų svarstymo laikotarpį Lietuvos Respublikos Seime ir patobulinta Teisės ir teisėtvarkos komiteto dienos šviesą išvydo 2010 m. gruodžio 10 d. Jai pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Beje, Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą, kuriuo įteisinama ši pataisa, pasirašė Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Mano požiūriu, prokuroras, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, kuriame yra kaltinamas ir Eligijus Masiulis, privalėjo įtraukti kratos metu surastus prezidentės ir pastarojo susirašinėjimo laiškus net ir nesant tokio kaltinamojo prašymo. Įstatymo leidėjo valia aiškiai išreikšta ne tik Aiškinamajame rašte, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2010 12 15 išvadoje, bet ir pačioje LR BPK 220 straipsnio 1 dalyje, kurioje pabrėžiama, kad kaltinamasis aktas su visa bylos medžiaga perduodamas teismui, nesuteikiant teisės prokurorui daryti kokias nors išlygas ir neprijungti tam tikros medžiagos, nors tai būtų ir Respublikos prezidentės rašyti laiškai.
Paminėtą LR BPK 220 straipsnio pataisą, kurią priėmė LR Seimas, inicijavau tam, kad nebūtų pažeidinėjamos įtariamojo teisės ikiteisminiame tyrime, tokiu būdu apsunkinant ir būsimą gynybos teisę pasinaudoti rungimosi principu bylą nagrinėjant teisme (LR BPK 7 straipsnyje). Šioje ir kitose situacijose, manau, visiškai nesvarbu ar medžiaga, kurią įtariamasis reikalauja prijungti prie bylos, susijusi su šalies vadovais, ar ne, o svarbiausia tai, kad įstatymas būtų vykdomas, o ne taikomas selektyviai. Todėl matau vienintelę išeitį – įstatymo nustatyta tvarka Respublikos Prezidentės ir kaltinamojo Eligijaus Masiulio susirašinėjimo laiškus, susijusius „MG Baltic“, prijungti prie bylos.