Dalius Stancikas (LGGRTC). Likimo ironija, paradoksas, kad šis pokalbis vyksta buvusiame LSSR KGB pirmininko kabinete, kur buvo kurpiami planai, kaip sunaikinti Adolfą Ramanauską-Vanagą. Čia planuotos sudėtingos jo suėmimo operacijos, megztas painus ir tankus agentų tinklas, iš čia buvo skleidžiamas šmeižtas, įvairiausi gandai, kurių atgarsiai atskrieja iki šių dienų. Vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų.
Rugsėjį pats KGB pirmininkas Kazimieras Liaudis per Ramanausko ir jo žmonos Mažeikaitės gimines siuntė kvietimą, kad Vanagas pasiduotų, viliojo, žadėdamas amnestiją. Taigi KGB tiesiog nėrėsi iš kailio. Šios pastangos rodo, kad net ir tada, kai ginkluotas pasipriešinimas iš esmės jau baigėsi, besislapstantis partizanų vadas saugumiečiams buvo mirtinai pavojingas – legenda apie nesugaunamą Vanagą palaikė visos lietuvių tautos nesusitaikymo dvasią.
Retas atvejis, kai žmogus tampa legenda, būdamas dar gyvas. Šia legenda iš dalies tikėjo ir patys kagėbistai. Galima įsivaizduoti, koks įniršis ir siaubas juos apėmė 1945 m. gruodį, kai partizanai atkovojo Merkinės miestelį – juk tai įvyko Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, galingiausios pasaulio imperijos viduje!
Vanago likimas, o ir visa partizanų kova rodo, kaip glaudžiai didvyriškumas čia buvo susipynęs su tragizmu. Kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai, todėl ir partizanų heroizmą, pasiaukojimą neišvengiamai lydėjo baisios išdavystės, melas, kančios.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien mūsų nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu (pri)pažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Šiemet rudenį Vanagui bus pastatytas paminklas Jungtinėse Valstijose, New Britaine, jo gimtinėje. Partizano dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę prieš keletą mėnesių aplankė Izraelio ambasadorius, tuo išreikšdamas savo šalies pagarbą visam ginkluotam Lietuvos partizanų pasipriešinimui. Žymus Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis viename iš pagrindinių Vokietijos dienraščių Frankfurter Allgemaine Zeitung paskelbė išsamų straipsnį apie šį legendinį lietuvių partizaną ir t. t.
Dr. Darius Juodis (LGGRTC). Kartais partizanų pasipriešinimas įsivaizduojamas labai siaurai tarsi koks veiksmo filmas – nuolatinė ginkluota kova, šaudymai-gaudymai... Tačiau Ramanauskas-Vanagas savo partizaniniame lape yra pažymėjęs tik devynias kautynes, iš kurių daugiau negu pusė trumpi susišaudymai.
Tad kokia buvo partizaninė jo veikla? Atsakymą randame čia eksponuojamose bylose. Gausu jo redaguotos ir leistos spaudos – Trečias skambutis, vėliau laikraštis Mylėk Tėvynę, Laisvės varpas ir kt. O kiek dar visokiausių atsišaukimų, įvairių raštų.
Ramanausko-Vanago palikimas rodo, kad pasipriešinimą partizanai suprato ne tik kaip karinį, bet ir kaip politinį veiksmą, be to, stengėsi informuoti žmones, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje, kas vyksta užsienyje, sukurdami atsvarą okupantų skleidžiamai propagandai.
Eidamas partizanauti, Vanagas neturėjo rimto karinio pasirengimo. Studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, vėliau kelis metus – Karo mokyklos aspirantūroje, tačiau šią mokyklą baigė 1940 m. spalio mėnesį, kai šalis buvo jau okupuota, tad karinį laipsnį jam suteikė ne Lietuvos Respublika. Į pasipriešinimo judėjimą įsitraukė 1941 m. per Birželio sukilimą.
Dienoraščiuose rašė, kad sukilimo metu buvo kuopos vadas Druskininkuose, saugojo valstybės turtą – tą patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga, kitokios jo veiklos neaptiko net KGB, nors ir labai stengėsi.
Vėliau, 1945 m. Alytaus mokytojų seminarijoje dirbdamas pedagoginį darbą, pakliuvo į sovietų saugumo nagus. Teko rinktis – arba tapti slaptuoju okupantų bendradarbiu, arba išeiti į mišką. Jis pasirinko rezistenciją. Kai kuriuose KGB dokumentuose pažymėta, esą Ramanauskas yra agentas „Ragelis“ arba „Dzūkija“, tačiau šalia randame prierašą, kad informacijos neteikė – saugumui nedirbo.
Vanago kaip kovotojo kelią žymi nuolat kylanti vadovaujamųjų pareigų linija: būrio vadas – bataliono vadas – rinktinės vadas – apygardos vadas – srities vadas, galiausiai – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Vanagas buvo geras konspiratorius, todėl pogrindyje įstengė išsilaikyti daugiau kaip dešimtmetį. Su tuo susijusi viena įdomi detalė – priešingai negu dauguma kitų ilgai partizanavusių laisvės kovotojų, jis nekeitė slapyvardžio. Ir partizanų dokumentuose, ir tarp žmonių jis buvo Vanagas, o kai kuriuos atsišaukimus pasirašydavo net pilnu vardu – Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Slapstytis jam padėjo patikimų ryšininkų tinklas. Slopstant partizaniniam pasipriešinimui, 1950–1951 m. Vanagas slapstėsi Jiezno rajone, o jo ryšininkai buvo net sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius.
Užimdamas žemesnes pareigas, Vanagas buvo apdovanotas juostele už narsą ir uolumą, o 1949 m. Vasario 16-ąją LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas skyrė jam aukščiausią partizanų apdovanojimą – 2 laipsnio Kovos kryžių su kardais. Karo akademija suteikė Ramanauskui atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, o partizaninę kovą jis baigė, būdamas pulkininkas-leitenantas.
D. Stancikas. Prieš pradedant kalbėti apie KGB sukurptą Vanago baudžiamąją bylą, norėčiau anonsuoti vieną ypač vertingą jos „daiktinį įrodymą“. Kai Vanagas buvo suimtas, pas jį rasti du antspaudai – LLKS Tarybos Prezidiumo ir LLKS Ginkluotų pajėgų štabo.
Šiuos antspaudus pagamino kitas legendinis partizanas, ginkluoto pasipriešinimo karžygys Juozas Lukša-Daumantas, Skrajūnas, kai atsidūrė viename bunkeryje su Vanagu. Ūkininkas Labanauskas, pas kurį jiedu slapstėsi, antspaudams pagaminti davė guminį puspadį. Architektas Lukša peiliu meniškai išpjaustė apskritimus, išraižė Vyties ženklą, raides ir prikalė prie medinių kubelių.
Edita Škirkaitė, Lietuvos ypatingasis archyvas. Pirmoji agentūrinė KGB byla, skirta Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir jo vadovaujamam būriui, buvo užvesta 1945-ųjų birželį, praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis išėjo į mišką. Iki 1955 m. tokių agentūrinių bylų buvo bent penkios (atskiruose rajonuose saugumo padaliniai sudarydavo atskiras bylas). Į jas buvo segami agentūriniai pranešimai, operatyviniai planai, kaip surasti ir sugauti Vanagą, kaip išsiaiškinti jo ryšininkus.
Iš bylų matyti, kad KGB nustatė maždaug pusantro šimto žmonių, palaikiusių ryšius su Adolfu Ramanausku-Vanagu, bet pats jis, kaip rodo baudžiamojoje byloje esantys tardymo protokolai, paminėjo tik 22 asmenis.
Baudžiamoji byla, paskutinis visos didžiosios bylos taškas, užvesta 1956 m. spalio 12 dieną, kai Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas. Yra 20 jos tomų, 7 tomai skirti procesiniams dokumentams – tai suimtojo apklausos, liudytojų parodymų protokolai, ginklų ekspertizė, rastų dokumentų apžiūra ir kt. Adolfo Ramanausko-Vanago apklausos protokolų yra apie 60, jie sudėti į du tomus.
Nors Vanagas buvo suimtas 1956 m. spalio 12 dieną, pirmasis jo apklausos protokolas surašytas tik lapkričio 13-ąją. Saugumiečių teigimu, Ramanauskas-Vanagas „bandė žalotis“, pateko į ligoninę ir buvo gydomas. Kokia turėjo būti jo būklė, kad visą mėnesį negalėjo kalbėti?!
Paskutinės apklausos data – 1957 m. liepa. Liepos mėnesį baigta ir baudžiamoji byla. Teismo posėdis vyko 1957 m. rugsėjo 24–25 dienomis ir nuteisė Adolfą Ramanauską-Vanagą mirties bausme.
Į kitus trylika baudžiamosios bylos tomų sudėti Dainavos ir Tauro apygardų partizanų dokumentai nuo 1945 iki 1952 m., surasti tiek atliekant kratas, tiek pagal Ramanausko parodymus. 1957 m. jis keletą kartų buvo vežamas, kad parodytų, kur užkasti archyvai, rastos maždaug 4 dėžės. Tarp gausybės dokumentų, esančių baudžiamojoje byloje, yra ir garsusis Merkinės planas, kurį nubraižė mokinys, slapyvardžiu Žvalgas (vardas ir pavardė nežinomi).
Nuo šiol Adolfo Ramanausko-Vanago baudžiamąją bylą skaitmeniniu pavidalu galima rasti Ypatingojo archyvo elektroninėje sistemoje.
D. Stancikas. Norėčiau patarti, kad žmonės, pirmąkart susidūrę su KGB bylomis, nesusipažinę su jų specifika, vartydami Vanago bylą nepasiduotų klaidakalbės poveikiui. Pagal tardymo protokolus išeitų, kad Vanagas partizanus vadino banditais, stribus – liaudies gynėjais, partizanus, grįžusius iš užsienio, – amerikiečių šnipais ir t. t.
Ši klaidakalbė atsiranda dėl keleto priežasčių: pirmiausia, kagėbistams tardymo protokoluose svarbiau buvo fiksuoti ne autentišką suimtojo kalbą, o išreikšti savo pačių ideologinę poziciją, taigi jie taiko sovietams įprastus, o ne kaltinamojo vartojamus terminus. Antra, Vanago tardymas vyko lietuvių kalba, viską verčiant į rusų kalbą (svarbiausiems pirmiesiems tardymams vadovaudavo kagėbistai rusai), o iš jos – vėl atgal į lietuvių. Todėl į tardymų protokolus, kaip, beje, ir į uždarame teisme pasakytų kalbų atpasakojimus reikėtų žiūrėti labai atsargiai.
Vanago baudžiamojoje byloje yra Gardino grupės laiškas, kuriame kelis kartus į jį kreipiamasi žodžiais: „Mylimas vade“.
Kovos vyrams nebūdingas sentimentalumas rodo, kad Ramanauskas-Vanagas buvo iš tikrųjų gerbiamas ir mylimas vadas. Matyt, tą lėmė įvairios jo savybės, tarp kurių šalia drąsos, sumanumo reikėtų išskirti dar ir kuklumą. Kai Jonas Žemaitis pasiūlė Vanagui tapti Gynybos pajėgų vadu, šis ilgai atsikalbinėjo, kad nėra to vertas, vėliau pabrėždavo tokio aukšto rango vadu tapęs ne todėl, kad yra išskirtinis, o todėl, kad geresni už jį jau žuvę... „Esu tik vienas iš vanagėlių“, – sakydavęs jis.
Nijolė Čekavičiūtė, Genocido aukų muziejus. Adolfas Ramanauskas-Vanagas puikiai suvokė prisiminimų vertę, laikė juos pirminiu istoriniu šaltiniu, todėl rašydavo po kelis egzempliorius ir perduodavo saugoti labai patikimiems žmonėms.
Cituoju Adolfo Ramanausko žodžius: „Mano rankraščiai bus dalimis paslepiami archyvuose, tačiau niekas negali būti tikras, kad jie anksčiau ar vėliau nepateks priešui į rankas, kaip kad, mano giliu įsitikinimu, yra atsitikę devyniems dešimtadaliams visų LLKS archyvų įvairiose Lietuvos vietose.“
Deja, ir jo rankraščius ištiko toks pats likimas – 1957 m. antra ir trečia memuarų dalys buvo surastos ir saugumiečių konfiskuotos. Galima tik pasidžiaugti, kad jie vis dėlto išliko tarp dokumentų, kurių saugumiečiai 1991 m. nespėjo išsinešti.
Genocido aukų muziejuje saugoma labai vertinga ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių dokumentinė medžiaga, yra ir 22 ranka rašytos (viena atspausdinta) Vanago memuarų dalys. Įvadiniame žodyje Adolfas Ramanauskas mini, kad šalia prisiminimų, archyvinių dokumentų jis prideda dar vieną labai svarbų dokumentą – tai Pietų ir Vakarų Lietuvos sričių partizanų fotografijų albumai.
Muziejuje saugomame Tauro apygardos fotografijų albume (tai vienintelis mums žinomas išlikęs partizanų fotoalbumas) yra 125 nuotraukos, kiekviena pažymėta numeriu, kai kur užrašytas ir fotografijos autoriaus slapyvardis.
Šalia nuotraukų priešlapyje išspausdintas pavadinimas (kas vyko, kas fotografuota), nurodyti partizanų slapyvardžiai.
Buvo fotografuojama ir kasdienybė, ir ypatingi įvykiai. Albumas prasideda nuo apygardos štabo steigiamojo susirinkimo.
Nuotraukų pavadinimai informatyvūs, bet šilti: „Apygardos štabo pareigūnų priesaika“, „Apygardos kapelionas Grafas pirmąsias pamaldas laiko už žuvusius laisvės kovotojus“.
„Sunku dirbti – malonu gyventi“ (matome, kaip atrodo baigiama įrengti duobė, į kurią netrukus bus nuleistos bunkerio sienos), „Partizanų pietūs“, „Partizanų rikiuotės“, „Partizanai žvalgyboje“ (rugių laukuose žvalgosi su žiūronais).
Kadangi į partizanus ėjo daugiausia kaimo vaikinai, neragavę karo mokslų, tai didelė fotografijų dalis susijusi su kariniais mokymais (geriausiai pasirodžiusius apdovanodavo vardiniais laikrodžiais).
Paskutiniame puslapyje Adolfas Ramanauskas užrašė: „Šias nuotraukas gavau atminčiai keliaudamas – vizituodamas Tauro apygardoje veikiančius organizacinius vienetus. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1950.X.2. P. S. 1. Į archyvą pridedama 1950.X.5. 2. Esu surinkęs kitam albumui DAP [Dainavos apygardos partizanų – V. Č.] nuotraukas, kurios bus patalpintos kitame archyve.“
Čia saugomos seniausios partizanų nuotraukos – nuo 1945 m. Iš pradžių partizanai vengė fotografuotis, nenorėjo viešintis. Tačiau ilgainiui vadovybė suprato, kad fotografija yra svarbus istorinis įrodymas.
Kai Ramanauskas-Vanagas lankėsi Tauro apygardoje, kartu su fotografijų albumu jam buvo įteikta ir partizanų dainų, eilėraščių, maldų rinktinė. Pirmame puslapyje šalia Tauro apygardos partizanų himno Ramanauskas-Vanagas įrašė: „Šią dovaną gavau iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Granito – Vampyro.“
Į rinktinę sudėtos eilės, skirtos žuvusiems partizanams, svarbesnėms kovoms, pavyzdžiui, Kalniškės mūšiui. Pacituosiu keletą eilučių:
Yra žmonių dar silpnavalių
Lietuvio vardo nevertų.
Savo krauju jiems laisvę perka
Dėl jų tiek žūva nekaltų.
Kaip ir kiekviename rinkinyje, šilčiausi partizanų žodžiai skiriami Motinai:
Raukšlėtą veidą ašara nuplovė
Ir sėdi ji tarytum nebylė.
Tenai viltis, tenai nėra vergovės
O čia motulė, verkianti, tyli.
Ant apatinio rinktinės viršelio matome trikdantį užrašą: „J. Stalinas. Marksizmas ir nacionalinis klausimas“. Į tokius viršelius konspiracijos sumetimais būdavo įrišami partizanų poezijos rinkiniai, dokumentai.
Muziejuje saugomos kelios dešimtys ir Adolfo Ramanausko-Vanago fotografijų. Vienos iš populiariausių – nuotraukos su vanagėliais. Pasak Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės, jos tėvelis prisijaukino vanagėlių jauniklius, kurie ilgainiui patys atskrisdavo ir tūpdavo jam ant peties.
D. Stancikas. Minėdami Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, norėjome parodyti, kad jis buvo ne vien karys, partizanų vadas, bet ir žurnalistas, redaktorius, leidėjas.
O ši veikla kartais būdavo ne ką mažiau pavojinga. Byloje yra Vanago partizanavimo lapas, kuriame aprašyta, kaip kartą bunkeryje, gamindamas spaudos klišes, dėl prastos ventiliacijos apsinuodijo ir 10 valandų buvo be sąmonės. Nuo mirties išgelbėjo ūkininkas Bieliauskas, kurio sodyboje Vanagas slapstėsi. Partizanų vadas gerą mėnesį po šio atsitikimo nevaldė kojos.
Vanago nurodymai partizanams rašyti, rinkti, saugoti ir slėpti dokumentus, kūrinius, susijusius su pasipriešinimu okupantams, rodė jo įžvalgumą, toliaregiškumą. Išsaugotos partizanų dainos yra geriausias įrodymas, kad žmonės gerbė, mylėjo, rėmė partizanus, apdainuodavo jų kovas ir pasiaukojimą.
Apie stribus nėra nei dainų, nei eilėraščių. Poetas Marcelijus Martinaitis prisiminimuose apie savo vaikystę rašė girdėjęs, kaip išgėrę stribai dainuoja partizanišką dainą, – savų jie neturėjo.