Tam, kad visuomenė būtų stabili reikia kelių vienas su kita civilizuotai konkuruojančių jėgų. Tik tada, kai prasideda konfliktas ir ieškoma susitarimo, kuris būtų priimtinas visoms pusėms, šalis sėkmingai eina į priekį.

Taip jau susiklostė, kad daugumoje Vakarų šalių viena pagrindinių jėgų, kuri pajėgia pasipriešinti korporacijoms ir su jomis suaugusiems politikams, profsąjungos. Jausdami spaudimą politikai ir verslininkai ieško kompromiso. Tai gerai visoms pusėms. Verslui aiškios žaidimo taisyklės, aišku su kuo kalbėtis ir derėtis, aišku, kad susitarimo bus laikomasi. Politikai žino, kad tai jėga – šimtai tūkstančių rinkėjų – su kuria reikia skaitytis.

Profsąjungų nariai žino, kad kilus konfliktui jie bus ginami ir nereikės skubiuoju būdu traukti į Didžiąją Britaniją plauti indų, nes iš darbo išmetė be jokios išeitinės kompensacijos. Gal todėl profsąjungos praktiškai vienintelė iš didelių visuomeninių orgranizacijų, kurių narių metai po metų mažėja, nors jų daugėja net politinėse partijose.

Organizacijų narių skaičius tūkst.

Lietuva pasuko kitokiu keliu. Dabar, kai eilinį kartą skelbiama mokesčių reforma ir daugumos piliečių, dešimtis metų kaupta pensija nyksta, tylu ramu.

Jokių protesto akcijų, jokio pasipiktinimo. Trumpam sužibusi viltis, kad profsąjungų lyderiai pagaliau nustos dalintis valdiškus pinigus ir stos kovoti už savo narių gerovę, už ką jiems realiai ir mokami atlyginimai, nuslopsta.

Iš kitos pusės – negali pykti. Kas kąs į maitinančią valdžios ranką. Narių atlyginimai, pensijos, gyvenimo gerovės ir vienas didžiausių skurdo indeksų ES? Tegul tuo pasidomi kas nors kitas.

Neveltui kai kurių stambių valstybinių įmonių vadovai bendrovėse veikiančias profsąjungas neformaliai skirsto į „mūsų“ ir „beveik mūsų“.

Vyriausybė pritarė, kad profesinėms sąjungoms arba profesinių sąjungų susivienijimams gyventojai galėtų skirti iki 3 proc. pajamų mokesčio. Šiuo metu galima skirti iki 2 proc.

Galima tik spėlioti, ar tai ne sąmokslo teorija, tačiau kai tik medikų ir švietimo darbuotojų susivienijimai sujudo ir pradėjo kelti galvą bei tapo matomais, Vyriausybė pritarė, kad profesinėms sąjungoms arba profesinių sąjungų susivienijimams gyventojai galėtų skirti iki 3 proc. pajamų mokesčio.

Šiuo metu galima skirti iki 2 proc. Tai reiškia, kad pinigų profsąjungų lyderiai gaus daugiau. Nariams per krizę sumažinti atlyginimai ir iki šiol neatstatyti, nors buvo žadėta?

Tačiau tai reikštų kovą, o kova kelia nerimą ir diskomfortą.

Po tokių paramų šios organizacijos praktiškai tapo bedantėmis, reikalingomis tik kaip formalūs socialiniai partneriai, kurie pritaria valdžios sprendimams.

Pernai, Statistikos departamento duomenimis, vyko tik 1 (vienas) streikas. Tada į kovą pakilo virš dviejų tūkstančių urėdijų darbuotojų.

Ar visuomenės pasipriešinimas gali keisti valstybę? Ką jos galėtų pasiekti parodo Graikija. Ta pati Graikija, kurią visi buvo nurašę, kaip iki galo prasiskolinusią valstybę, kurios perspektyvos skendėjo daugiau nei tirštoje migloje.

Tačiau žmonės ten, skirtingai nei Lietuvoje, kovojo prieš valdžios ir tarptautinių institucijų norą viską spręsti paprastų piliečių sąskaita.

Dalis pačių drastiškiausių sprendimų, kurie turėjo pabloginti žmonių padėtį, taip ir nebuvo priimta. 2017 m. Graikijos, labiausiai prasiskolinusios ES valstybės, pirminis biudžeto perviršis prieš palūkanas ir vienkartinius veiksnius pasiekė 4,2% BVP – tai dukart daugiau, nei gelbėjimo programoje reikalaujamas 1,75% BVP perviršis, paskelbė EK. Biudžeto perviršį Graikija pasiekė antrus metus iš eilės.

Žinoma, tai dar ne išsigelbėjimas. Graikijos viešoji skola pernai vos sumažėjo, tačiau tebesiekia 178,6% BVP ir yra didžiausia euro zonoje. Tačiau faktas aiškus – kilus pasipriešinimui politikams teko ieškoti kaip gaivinti ekonomiką ir darbą vainikavo sėkmė.

Mūsų ekonomika gyvena geriausius laikus per keletą šimtų metų. Ekonomisto Žygimanto Maurico duomenimis, šiuo metu Lietuva siekia 72 proc. Vakarų Europos vidurkio ir tai yra geriausias rodiklis per 424 metus, tačiau atlyginimai pas mus vidutiniškai tris kartus mažesni nei Vokietijoje.

Mes, nors turime vienas mažiausių pensijų Europoje, vieną mažiausių minimalių atlyginimų, didžiausią emigraciją, bet galime didžiuotis, kad sunkiems laikams sukaupėme daugiau nei milijardą eurų.

Įmonių pelnai pernai buvo vieni didžiausių istorijoje. Mūsų ekonomika gyvena geriausius laikus per keletą šimtų metų. Ekonomisto Žygimanto Maurico duomenimis, šiuo metu Lietuva siekia 72 proc. Vakarų Europos vidurkio ir tai yra geriausias rodiklis per 424 metus, tačiau atlyginimai pas mus vidutiniškai tris kartus mažesni nei Vokietijoje.

Ar profsąjungos galėjo padėti sparčiau mažinti šį skirtumą klausimas retorinis. Kaip rodo užsienio valstybių patirtis, tai gali būti jėga, keičianti visuomenę. Jėga, kuri turėtų būti vienu iš atraminių taškų, tačiau Lietuvoje buvo išrauta su šaknimis. O vietoj to jos lyderiams tiesiog padidintas finansavimas.

Argumentas, jog pati visuomenė nenori keistis jau nebetinka.

Kaip parodė šviežia istorija, užteko kelių įrašų feisbuke ir tūkstančiai žmonių susirinko prie Seimo reikalauti, kad politikai jiems pasiaiškintų už savo darbus. Politikai išėjo aiškintis. Organizatoriams net nereikėjo padidinto valstybinio finansavimo. Užteko noro. Kol kas mums trūksta tik vieno – kelių tikrų lyderių.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.