Pasakojama, kaip paprasti, jokios karinės patirties neturintys vaikinai, kilus grėsmei Ukrainos teritoriniam vientisumui, savanoriškai stojo į kariuomenę.
Likimas juos nubloškė į Savur Mohylą, priešo iš trijų pusių apsuptą, Šėtono kalnu pramintą aukštumą, dėl kurios aršūs mūšiai tarp sovietų ir vokiečių vyko dar Antrojo pasaulinio karo metais. Prasidėjus antiteroristinei operacijai, Savur Mohylos šlaitus ir viršuje esantį memorialinį kompleksą kontroliavo Rusijos remiamų vietos smogikų pajėgos.
Nedideli reguliariosios Ukrainos kariuomenės padaliniai ir pulkininko Igoriaus Gordijčiuko vadovaujami savanoriai gavo įsakymą žūtbūt užimti aukštumą.
Iš Kijevo kilęs M. Muzyka aprašo, kaip vyko Savur Mohylos šturmas ir kaip aukštuma po daugelio nesėkmingų bandymų galiausiai buvo užimta, o charkovietis A. Palvalis dalijasi prisiminimais apie didvyrišką kalno gynybą atsidūrus apsupties žiede, vykstant pragariškiems artilerijos ir reaktyvinės ugnies sistemų „Grad“ apšaudymams, vis labiau senkant geriamojo vandens atsargoms.
Autorius pasakoja, kaip po tankų atakos griuvo Antrojo pasaulinio karo dalyviams atminti pastatyta stela, kaip žuvo ar buvo sužaloti jo bičiuliai, kaip gynėjus kamavo dvejonės: ginti prakeiktą, krauju aplaistytą aukštumą ar bandyti trauktis.
Supratusi, kad Šėtono kalno neišlaikys, o ir nėra prasmės ginti visiškai apsuptą, nuolat atakuojamą vietovę, dvi ukrainiečių karių grupės nusprendė slapčia trauktis.
Viena su pulkininku I. Gordijčiuku pasiekė Ilovaiską, čia pateko į mėsmalę, o kita, kurioje buvo A. Palvalis, po daugiadienio alinamo žygio per neatsargumą įkliuvo Ukrainoje veikiančiam reguliariosios Rusijos kariuomenės padaliniui.
Tik per stebuklą A. Palvaliui pavyko pasprukti iš nelaisvės ir, palikus miegančius draugus supančiotomis rankomis, trauktis vienam. Darydamas didžiulius lankstus, keliaudamas naktimis, o paskui ir dienomis, autorius vis tolo nuo pavojingos karo zonos.
Savo paties nuostabai, A. Palvalis pripažino, kad priešo kontroliuojamoje teritorijoje sutikti žmonės, sužinoję, kad prieš juos – Ukrainos savanoris, daugiau norėjo padėti, nei pakenkti. Pagaliau per didžiulius vargus, nusivylimus ir mažyčius džiaugsmus Savur Mohylos kovotojas sugrįžo namo.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Trys keturios valandos miego. Šiaudai kiek gelbėjo nuo nakties drėgnos žvarbos. Pabusdavau geriau užkamšyti skylę, pro kurią veržėsi šaltis.
Penkiasdešimt šalčio atspalvių. Kaip Foresto Gampo, kuris po Vietnamo žinojo apie daugybę lietaus atmainų. Šiaurės tautos turi dešimtis žodžių apibūdinti sniegui...
Pajudėjome dar prieš švintant. Lįsti lauk nesinorėjo, kūnas lyg akmeninis. Tikėjomės, kad dabar panašiai jaučiasi ir mūsų priešai, tad pro jų pozicijas praslysime galbūt nepastebėti. (...)
Buvo jau beveik visiškai prašvitę, kai mes, padarę didelį lankstą, atrodo, apėjome visas įtartinas miško juostas ir greitu žingsniu kulniavome per lauką. Paskui einančius priekyje vos spėjau. Įveikę kilometrą, staiga sustojome.
Pasitraukėme šalin, susėdome. Priekyje matėme karo techniką, tačiau prie jos – jokio judėjimo. Visa grupė pasislėpė tankmėje. Rankoje suspaudęs F-1 Lisas patraukė į žvalgybą.
– Ten geležinkelio pervaža. Prie jos palikta „becha“ ar vilkikas. Skiriamieji ženklai „separų“ – balti apskritimai. Žmonių nėra, – grįžęs pranešė Lisas.
Pradėjome artintis prie technikos. Keturi sustojo palei perimetrą, o dviese ėmėsi tirti mašinos vidų. Ištraukė lenteles su markiruote. Tuo metu mėgstamas Russia Today liudytojų šūkis buvo: „Rusija niekuo dėta – įrodykite.“
Ketinome perduoti lenteles į štabą kaip rusų technikos buvimo Ukrainoje įrodymą, bet daugiausia džiaugsmo sukėlęs radinys – skardinė konservų. Po kelių dienų saulėgrąžų, kukurūzų ir gryno oro vietoj garnyro. Konservai lyg užuomina – vaikinai, viskas gerai, Visata mus myli ir neleis pražūti.
Liko stovėti Aleksejus, o aš įlipau į „bechą“, tikėdamasis ką nors sulaužyti. Sprendžiant iš kovos mašinos padėties ir to, kad arti Rusijos Federacijos siena, ją vilko remontuoti. Labai norėjau pridėti jiems darbo. Daužiau priekinį apžvalgos stiklą. Bet kur tau! Akmuo nepaliko nė įbrėžimo. Galiausiai prikišome akmenų į vamzdį, tikėdamiesi, kad koks nors idiotas šaus. Dar kilo mintis padegti techniką iš vidaus, bet idėja nebuvo įgyvendinta. Reikėtų ieškoti kuro, eikvoti laiką ugniai užkurti, be to, dūmai gali mus išduoti.
Prie paliktos technikos praleidome apie penkiolika minučių, gal kiek daugiau. Nueidamas išsitraukiau išmanųjį telefoną padaryti nuotraukų, bet jis pasakė – baterijai amen ir išsijungė. Išimdamas bateriją (įprasta procedūra – nešiojausi atskirai, o prieš naudodamasis surinkdavau) dar pamaniau, kad reikėtų ištraukti ir SIM kortelę. Kodėl nepaklausiau vidinio balso?
Pakilios nuotaikos judėjome toliau. Atrodė, skruzdėlyną apėjome, maisto radome. Dar buvo likę vandens. Nors ir troškino, vandenį nuolat taupėme, kad nuo dehidratacijos nemirtume. Liko diena dvi – ir išeisime. Kairėje – neaukštas geležinkelio pylimas, dešiniau – juosta medžių. Jaučiausi atsipalaidavęs ir praradau budrumą. Ginklas – žygio padėtyje. Nežinau dėl kitų, bet manau, tuo metu ir bičiuliai manė įveikę patį sunkiausią ruožą. Atrodė, kad dabar gana saugu. (...)
– Stot! Visiems gult! Ginklus mest!
Nuo galvos iki kojų mane persmelkė gėdos ir savigraužos jausmas. Kaip kvailai įkliuvome! Mūsų traukimasis iš apsupties baigėsi, nesvarbu, kaip pakryps įvykiai. O ir atsitraukti nepavyks.
Kartu kilo minčių – ką daryti. Sprendimą reikėjo priimti savarankiškai. Nežinau, kaip pasielgčiau dabar, jei vėl patekčiau į tą padėtį. Tada spėjau tik nuleisti saugiklį ir padėti ranką ant ginklo. Abejojau, ką daryti. Viena, spėčiau paleisti seriją nerdamas į tankmę. Tikimybė, kad į ką nors
pataikysiu – tikrai yra. Priešo kariai daugiau dėmesio teikė Sokolui ir Brodiagai. Antra, grupei tai reiškė mirtį čia ir dabar.
Taip pat supratau: jei šitie du taip atvirai mums pasirodė, vadinasi, tankmėje yra ir kitų, atsukusių į mus vamzdžius. O mes stovėjome patogiai apšaudomame sektoriuje. Jei priešas nebūtų įsitikinęs savo pranašumu, ne pasirodytų, o šaudytų iš krūmų. (...)
Visa tai truko 2–3 sekundes. Kareivis pakartojo: „Gult, ginklus mest!“ Visi lėtai gulėme, automatą padėjau prie savęs.
– Žiūrėk, ginklas prie pat jo, – šaukė pirmasis antrajam. Antrasis priėjo taikydamasis į mane. Teko lėtai pasislinkti į šalį, metrą nuo ginklo.
Tuo pat metu kiti ėmėsi ėjusių už manęs bičiulių. Jų nemačiau, tik girdėjau. Kaip supratau paskui, Lisas spėjo greitai įsmukti į tankmę ir, nieko nesutikęs, pasitraukė. Šoko ir Monachas, bet jis buvo su neperšaunamąja liemene, todėl ne toks greitas. Tada, gulėdamas ant žemės, iš kareivių balsų supratau, kad kažkas spėjo pabėgti.
– Ei tu, išeik, arba sušaudysime taviškius! Kas dar buvo su jumis?
– Aš nieko nežinau, nešaudykit... – tai buvo Anatolijaus balsas. Po sekundės – keli šūviai. Po jų Anatolijaus negirdėjau. Balsas priartėjo.
–Kas buvo su jumis?
–... (tyla) (...)
– Kiek jūsų? – paklausė kariškis, automato vamzdžiu baksteldamas man į šalmą.
–...
Supratau, kad klausia apie pabėgusį. Žinojau – nuo mano atsakymo niekas nepriklauso. O ir atsakyti nenorėjau. Kitaip, net jei liksiu gyvas, turėsiu gyventi su bjauriu jausmu, kad leidausi į suokalbį su priešu. Ypač jei bičiuliai žuvo.
– Kiek jūsų? – pakartojo, vis stipriau baksnodamas vamzdžiu.
– Visi čia, – pamelavau, žinodamas, kad nepatikės. Tik reikėjo, kad apskritai išgirstų mano balsą – tegul jam būna sunkiau šauti.
– Jūsų buvo šeši, dabar penki! Kur šeštas?
–...
Išlaikęs trumpą pauzę (kaip man pasirodė), jis paleido kelis šūvius virš mano galvos. Kulkos nuskriejo į krūmus. Šūviai neapkurtino galbūt tik todėl, kad stovėjo kairiau nuo manęs, iš kontuzytos ausies pusės. Nuo besispjaudančio ginklo kilę oro virpesiai paglostė mano neskustus šerius. Supratau – bičiulių sušaudymas tik inscenizuotas (kitaip kulkos būtų suvarpiusios mane).
– Iš kur jūs? Kokiai kariuomenės rūšiai priklausote? – tęsė apklausą prie manęs užtrukęs kareivis.
Sumišau. Iš tiesų, o kas mes? Žvalgyba? Nepasakyčiau.
Pėstininkai? Ne, ne pėstininkai. Partizanai? Galbūt...
– Jūs kartais ne artileristai? – su viltingu piktumu paklausė jo porininkas.
– Nežinau, kokia kariuomenės rūšis. Aš esu savanoris, – tariau. Tą rytą tai buvo didžiausia mano klaida.
– O, pas mus savanoris atsirado! Eikit čia, tuoj jį sušaudysim!
Pradėjau mąstyti: „Velnias, kam aš juos čia prisikviečiau...“ Padėtį išgelbėjo Brodiaga ir Sokolas. Jie pradėjo tikinti, kad visi mes esame mobilizuoti pėstininkai. Jiems iš už nugaros pritarė Anatolijus, kažką pridurdamas apie brolius stačiatikius, kurių nevalia žudyti.
– Į Rusiją nusprendėte traukti?
– Kad lyg ir ne... Iki Rusijos kokie dvidešimt penki kilometrai, – nustebęs atsakė Brodiaga (lyg tikrindamas save taip ar ne. Juk negalėjo suklysti tiek, kad mus nuvestų į Rusiją).
– O ką čia veikiate?
– Namo einame.
– Su ginklais? Visus į krūvą!
Mus suklupdė. Paėmė ginklus. Nuvedė nuo kelio ir glaudžiai susodino vienoje vietoje. Liepė nusiimti amuniciją, kuprines, pirštines, šalmus, atiduoti telefonus. Pagaliau galėjau juos normaliai apžiūrėti. Iš pažiūros buvo trys keturi žmonės. Rusiškas kamufliažas, kevlaro šalmai, visų vienoda amunicija, rusiški automatai, rusiškai kalba taip, kaip Rusijos gyventojai. Gerai sąveikauja tarpusavyje, tikras reguliariosios kariuomenės padalinys. Jokių antsiuvų ir skiriamųjų ženklų. Tik balti raiščiai greitai identifikacijai. Jie atrodė kaip tie „žalieji žmogeliukai“, kuriuos pavasarį rodė per televiziją.