Diplomatiniai santykiai su Lenkija buvo užmegzti tik po Varšuvos ultimatumo 1938 m., Vokietija visada kėsinosi atsiimti Klaipėdos kraštą, ką ir padarė 1939 m. kovo mėnesį. Neturėta glaudesnių santykių su Estija ir Latvija, kurios nenorėjo būti įveltos į Lietuvos-Lenkijos ginčus.
Lietuva sulaukė diplomatinės paramos iš Rusijos, su kuria neturėjo bendros sienos. Bet Maskva laikė Baltijos šalis savo „paveldu“, praloštomis Carinės Rusijos valdomis, kurias ketino užvaldyti pirmai tinkamai progai pasitaikius.
Lietuva dabar yra NATO ir Europos sąjungos (ES) narė. NATO pasiryžusi ginti Lietuvos suverenitetą, nes gindama Lietuvą ji gina pačios sąjungos gyvastingumą.
Jei NATO nereaguotų į agresiją prieš savo narį, ji netektų patikimumo, greitai iširtų Vakarams gyvybiškai svarbi karinė sąjunga.
Rusijos prezidentas V. Putinas puikiai žino, kaip Vakarai reaguos, tad laikosi santūriai, nes taip pat supranta, kad tikimybė, jog Rusija laimėtų konfrontaciją prieš kelis kartus galingesnę NATO, yra arti nulio.
Po Krymo okupacijos daugelis kasandrų suskubo aiškinti, jog Baltijos šalys taps kitomis Maskvos aukomis. Pesimistinės pranašystės nepasiteisino, Rusija nesiėmė jokių agresyvių veiksmų. Pavojaus varpai vėl skambėjo pernai – esą pratybos „Zapad“ bus priedanga kariniams veiksmams, gal net mėginimui užimti vadinamąjį Suvalkų koridorių. Vėl nieko neįvyko.
O per tuos ketverius metus NATO įsipareigojimai buvo sukonkretinti, imtasi veiksmų Lietuvai nuraminti bei sudaryti sąlygas veiksmingesnei gynybai. Lietuvoje dislokuotas NATO batalionas yra akivaizdžiausias NATO įsipareigojimo ženklas, nes Rusijos antpuolio atveju būtų puolami ne tik Lietuvos, bet ir kitų NATO narių kariai, taip užtikrinant tų šalių dalyvavimą gynybos veiksmuose.
Lietuvos valdžia norėtų dar daugiau paramos, kartais elgiasi lyg įsitikinusi, jog kuo daugiau ginklų, tuo saugiau. Tai perdėm optimistinis žvilgsnis. Per šaltąjį karą išsivystė branduolinių ginklų varžybos.
Buvo manoma, kad kuo daugiau raketų, tuo didesnė smogiamoji galia ir tuo didesnė tikimybė, kad priešui nepasiseks jos neutralizuoti, numušant jos raketas. Siekdamos pranašumo arba bent pariteto, abi pusės gamino ir dislokavo vis daugiau raketų ir kovinių galvučių, net kai buvo aišku, jog jų nereikia.
Devintojo dešimtmečio pradžioje ir JAV, ir TSSR turėjo daugiau negu du tūkstančius raketų ir per dešimt tūkstančių branduolinių ginklų, pakankamai, kad būtų galima kelis kartus sunaikinti vienas kitą ir visą pasaulį. Dalis šių nenaudingų ginklų buvo sunaikinta.
Reiškiami pageidavimai, kad NATO kariai būtų nuolat dislokuojami Lietuvoje, o ne rotaciniu būdu, ir kad tarp jų būtų amerikiečių. Svarstoma galimybė įsigyti oro gynybos sistemą „Patriot“. Kai kurie stebėtojai JAV mano, kad reiktų įsteigti atskirą jūrų pajėgų vadavietę Baltijos jūrai. Bent artimiausiu metu šie norai neišsipildys.
Praeitą savaitę NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pasakė, jog NATO neplanuoja plėsti savo karinio buvimo Baltijos šalyse. Nežinau, kodėl NATO priėmė šį sprendimą, bet gal ji nenori didinti įtampos ir ginkluotės varžybų šiame jautriame regione. Kiekvienu atveju dabartinis sprendimas nėra paskutinis žodis, JAV nutarimas skirti daugiau lėšų Europos gynybai leis imtis papildomų priemonių.
Be to, ketinama sukurti „karinę Šengeno erdvę“, kuri palengvintų karių ir karinės technikos judėjimą ES teritorijoje. Bus siekiama supaprastinti muitinių patikrą ir biurokratiją, kad NATO pajėgos ir karinės transporto priemonės galėtų lengvai kirsti šalių sienas, tad veiksmingiau reaguoti į galimus pavojus.
Planuojama gerinti infrastruktūrą, užtikrinti, kad tuneliai būtų pravažiuojami, keliai – pakankamai platūs, o tiltai atlaikytų technikos svorį. „Karinis Šengenas“ nei skatins ginkluotės varžybas, nei didins tikimybę, kad įvyks incidentas, kuris galėtų privesti prie platesnės apimties konfrontacijos.
Lietuva saugi, Rusija jos tiesiogiai nepuls. Tačiau tai dar nereiškia, kad negali kur nors kilti nenumatomas, iš dalies nepageidaujamas konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų, į kurį neišvengiamai būtų įtraukiama Lietuva. Du susieti momentai didino šio konflikto pavojų.
Vyksta ginkluotės varžybos tuo metu, kai santykiai tarp Rusijos ir Vakarų yra itin įtempti ir abi pusės minimaliai tariasi viena su kita. Dar ginčijamasi, ar prasidėjo naujas šaltasis karas, bet neginčytina, jog esama panašumų. Ir NATO, ir Rusija mano, kad kita pusė vienašališkai atsakinga už padidėjusias įtampas. Vyrauja įsitikinimas, kad bet kokios derybos būtų bergždžios, nes neįmanoma suderinti abiejų pusių esminių interesų.
Nesitikima, kad susitarimas vienu klausimu galėtų būti pagrindas susitarti kitais, tad nejaučiama reikalo derėtis.
Padėtis grėsminga ir dėl to, kad, skirtingai nuo Šaltojo karo, šiuo metu nėra „geležinės uždangos“, kuri Europos teritoriją vienareikšmiai padalytų į dvi puses. Nesusitarta dėl Ukrainos, Užkaukazės statuso, neaišku, ar bus siekiama suteikti joms NATO ar ES narystes ir kaip Maskva reaguotų.
Kol kas abi pusės elgiasi atsargiai. Smogdamos taikiniams Sirijoje, JAV sąmoningai vengė Rusijos karinių bazių, o Rusijos kariai nemėgino numušti NATO raketų.
Šis atsargumas netenkina JAV senatorių kaip Lindsey'as Grahamas, kurie mano, jog reikėjo smogti stipriau, kad JAV turėtų išnaudoti savo karinį pranašumą ir nepataikauti Rusijai. Maskvoje yra panašių vanagų.
Įtampos greičiau padidės, negu atslūgs. Amerikiečiai greit neatleis Rusijai dėl jos kišimosi į JAV prezidentų rinkimus.
Vašingtone, kaip ir Vilniuje, beveik neįmanoma tarti gero žodžio apie Rusiją. Naujausios JAV sankcijos gali smarkiai pakenkti Rusijos ūkiui. Ūkio padėčiai blogėjant, Putinas dar labiau įsijaus į Rusijos gynėjo vaidmenį, gal net atsisakys iki šiol jam būdingo atsargumo, imsis priemonių, kad įrodytų, jog Rusija nėra įbauginta.
Atėjo laikas pagalvoti, kas darytina, jei Sirijoje, Baltijos ar Juodojoje jūroje susidurtų Rusijos ir NATO lėktuvai, kaip būtų galima užtikrinti, kad toks vienkartinis incidentas tokiu ir liktų. Tam reikia kontaktų, šiek tiek geros valios bei gebėjimo nedemonizuoti priešo.
Verta prisiminti, kad 1959 m. Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas dvi savaites viešėjo JAV, nors sovietai prieš trejus metus buvo nuožmiai sutriuškinę Vengrijos revoliuciją, o prieš metus Sovietų Sąjunga ultimatyviai pareikalavo, kad sąjungininkai išvestų savo karius iš Vakarų Berlyno. Tokių ryšių buvimas, supratimas, kad reikia kalbėtis su oponentais, kad tai nėra silpnos valios įrodymas, yra viena priežasčių, kodėl šaltasis karas tokiu ir liko.
Nelengva įsivaizduoti, kokia pasipiktinimo banga kiltų, jei Putinas susilauktų kvietimo apsilankyti Vašingtone. Ir kad Lietuvoje pasigirstų nuogąstavimų apie pataikavimą Rusijai, nors tokie pokalbiai, mažindami įtampas, didintų Lietuvos saugumą.