Kai apie norą patekti į Europos Parlamentą kalba kokiai nors partijai priklausantis politikas, tai visuomenei sukelia atmetimo reakciją. Bet kai apie tą patį tikslą – užimti tam tikrą postą – kalba kokio nors politinio komiteto atstovai, kažkodėl žmonėms tai atrodo kaip sveikintinas žingsnis. Kodėl taip yra? Ar komitetai tikrai yra geresnis pasirinkimas rinkėjui, o ir pačiam politikui, negu politinės partijos?
Patys politikai, įsipynę į įvairiausius skandalus ir nuvylę visuomenę, iki šiol mažino pasitikėjimą politinėmis partijomis – tam turbūt pritartų daugelis. Tačiau reikia suprasti, kad tie patys asmenys, kurie savo veiksmais pasitikėjimo partijomis nepadidino, dabar gali rinktis kitą jiems patogų kelią į savivaldybių tarybas ar mero postą – jie renkasi visuomeninus komitetus ir po jų „stogu“ daro tą patį, ką ir politinėse partijose.
Sakyčiau, drąsiai, bet atvirai ir sąžiningai rinkėjų atžvilgiu elgiasi tie, kurie neslepia, jog patekti į Seimą ar Europos Parlamentą yra jų tikslas – juk tokia ir yra politikos esmė – valdyti. O be valdžios, be mandato Seime – vienos ar kitos politinės organizacijos darbas nueitų perniek. Nesi valdžioje, negali priimti įstatymų, kurie atspindėtų tavo politines pažiūras ir iškeltas idėjas. Todėl įkurti ne komitetą, subūrus po vienu stogu skirtingų patirčių žmones, o partiją, kaip pasielgė Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) lyderiai – yra drąsus, bet kartu ir sąžiningas politikų žingsnis.
Kad yra žmonių, pasitikinčių politikos senbuviais, įrodo ir tas faktas, jog apskritai pavyko surinkti reikiamą skaičių Lietuvos piliečių parašų – o jų reikia ne vieno tūkstančio. Reitingų lentelės rodo, kad kairiųjų pažiūrų rinkėjai Lietuvoje šiandien tikrai pasiskirstę per pusę, o prie starto linijos stoję naujieji socialdemokratai –LSDDP – šiandien ima viršų, senuosius socialdemokratus (LSDP) versdami gerokai persvarstyti savo veiksmus.
Kitas labai svarbus aspektas – politinių partijų ir komitetų finansavimas. Nors politinės partijos ir visuomeniniai rinkimų komitetai, atrodytų, skiriasi tik statusu ir veiklos pagrindais, tačiau yra labai reikšmingas skirtumas – finansavimas. Čia nėra vienodų sąlygų. Korupciniai skandalai ir pastarųjų metų bylos dėl finansinių reikalų, kaip, pavyzdžiui, liberalų sąjūdžio Eligijaus Masiulio byla, arba „juodosios buhalterijos“ – Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byla, turbūt, pamokė politikus. Nė vienas lyderis nenori tokios savo partijos baigties ir tenkinasi tokiomis lėšomis, kokias gauna iš valstybės ar iš partijos narių mokesčio.
Tuo tarpu politiniuose komitetuose susibūrę pavieniai asmenys rinkimams gali skirti savo lėšų ar gauti jų iš kokio suinteresuoto „geradario“, gauti „aukų“, ir ta finansų kontrolė yra ne tokia griežta kaip politinių partijų. Jokiu būdu nesakau, kad visi komitetai be išimties taip daro, tačiau tam palikta galimybė ir kai kas tuo pasinaudoja. Ne vienas politikas, politologas ir žiniasklaidos atstovas jau yra pastebėjęs, kad komitetų atstovai, stoję prie valdžios vairo, nejausdami atskaitomybės ir atsakomybės jokiai partijai, gali elgtis populistiškai ir ne visuomet taip, kaip geriau būtų Lietuvai. Politinės partijos stumiamos į užribį – vadinamos įvairiausiais epitetais, tuo tarpu finansinę laisvę ir stambių verslininkų užnugarį galintys turėti komitetai, turbūt, ir per artimiausius rinkimus skleisis ir žydės. Ir taip tęsis tol, kol visuomenė supras, kad partinė sistema, jei ji neiškreipta – savaime nėra blogis. Kaip ir bet kuri kitokia ilgalaikė organizacija, kuri laikosi taisyklių ir nekenkia visuomenei.