Koks dar turinys, klausia vieni. Visuomenė nori girdėti, kad Lietuva su savo kaimynais turi palaikyti gerus santykius, o ypač, jei nešokinėsi prieš Rusiją, būdamas toks mažas ir neturtingas, viskas bus gerai. Štai todėl ir kalba S. Skvernelis, Prezidento rinkimams ruošdamasis.
Ir tikrai, klausiamas apie Rusiją, kokius naujus kanalus jis norįs atverti, S. Skvernelis neturi ką konkretaus pasakyti. Ir jo patarėjai suka ratus. Tad vieną kartą gali klausytis, nes nauja, antrą kartą dar smalsu, kur link čia viskas sukasi. Trečią kartą išgirdęs tą patį, tūlas pagalvoja, kad jį kvailina. Bet ketvirtas kartas – jau per daug, kad būtų tik kalbėjimas.
Štai tada ekspertai ieško, kas galėtų plaukioti drumzliname S. Skvernelio kalbėjime apie naujus santykius su Rusija.
Negali sakyti, kad premjero ofisas nedirba, bandydamas suteikti naujų spalvų savo šefo domėjimuisi Rusijos reikalais. Šios savaitės organizuoto susitikimo pas S. Skvernelį, į kurį atvyko ne tik Užsienio reikalų ministras, bet ir ambasadoriai, tema jau buvo kiek kitokia – esą premjeras iki šiol neturėjo informacijos apie Rusiją ir apie kitas Rytų politikos valstybes, į kurias dažnai tenka vykti. Susitikimas buvo vaisingas, premjeras daug sužinojo ir galiausiai konstatavo, kad jo pozicija Rusijos atžvilgiu nesiskiria nuo to, ką deklaruoja Prezidentė.
Koks prašviesėjimas!
Ir jei ne tas argumentas, kad, skirtingai nei daugelis kitų Europos Sąjungos šalių, nepalaikydama jokių politinių kontaktų su Rusija, Lietuva rizikuoja savo nacionaliniais interesais, kuris iš premjero lauko niekur nedingo, tai galėtumei ir patikėti.
Tačiau štai ekspertai, kurie nėra santykių su Rusija naujokai, atkreipia dėmesį į paraleles.
Rusijoje, tiksliau Karaliaučiaus srityje, nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo anais metais Vladimiro Putino pasirašytas dekretas, kuris ne tik numato, kaip turėtų vystytis specialioji Karaliaučiaus ekonominė zona. Pirmą kartą į tos specialiosios ekonominės zonos teritoriją yra įtraukti Karaliaučiaus vidaus vandenys ir Baltijos jūros dalis, priklausanti Rusijai. Šioje teritorijoje labai aktyviai veikia Rusijos naftos bendrovė „Lukoil“. Vienas telkinys, D6, eksploatuojamas, kaip žinia, kuris laikas. Pagal planus, kurie skelbiami ir viešai, jau šiais metais „Lukoil“ atidaro naują naftos platformą, o po kelių metų – ir dar vieną.
Taigi, 2018 m. sausio 1 d. įsigalioja V. Putino dekretas, o Lietuvoje „premjeras apie reikalą gerinti santykius su Rusija prabilo pačioje sausio pradžioje. Po kelių dienų jis pranešė, kad atvyksta Lenkijos premjeras. Jo kolega. Jis atvyko. Iš spaudos konferencijos tapo aišku, kad vienas iš lenkų interesų yra nafta. Kitaip tariant, vienos iš lenkų naftos kompanijos, „Lotos“ konkrečiai, galimybė išgauti naftą Baltijos jūroje, priklausančioje Lietuvai. Lietuvos teritoriniuose vandenyse“, – primena profesorius Raimundas Lopata.
Nafta toks labai vienijantis reikalas, pasirodo. Jis išsprendė daug nesklandumų. Kaip? Labai paprastai.
Kovo 11-osios signataras, advokatas Česlavas Okinčicas džiaugiasi, kad įšalas Lietuvos santykiuose su Lenkija ar atvirkščiai tirpsta. Buvo išspręstas konfliktas su „Orlen“, o dabar „Orlen“, jungiamas su kita lenkiška kompanija „Lotos“, norėtų imtis naftos siurbimo Lietuvos teritoriniuose vandenyse. Tereikia labai nedaug, sako Č. Okinčicas – kelių teisės aktų ir žemės gelmės tyrimų. Jis, kaip signataras, mano, kad būtų labai gerai, jei lenkai imtųsi šio verslo, mat gali būti taip, jog Rusija, intensyviai eksploatuodama Baltijos jūrą palei sieną su Lietuva, siurbia ir naftą, kuri priklauso Lietuvai.
Klausiu Č. Okinčico, ar šiam bendram Lietuvos ir Lenkijos reikalui, jo manymu, reikėtų atnaujintų santykių su Rusija? Advokatas sako, kad Rusijos jis čia visai nematąs.
Bet gal jis neskaičiuoja, nes yra signataras. O verslininkai, anot R. Lopatos, skaičiuoja šiek tiek kitaip.
„Lenkai pasisiūlė išgauti, pavadinkim, lietuvišką naftą. Galimas daiktas, siūlė lietuviškai pusei sudaryti bendrą darbo grupę ir argumentuojant eventualiomis ekologinėmis grėsmėmis, pabandyti išgauti informaciją, o ką gi rusai žino apie naftą Baltijos jūroje apskritai. Kitaip tariant, ar negali būti taip, kad dabartinė nafta, kurią rusai pumpuoja D6 platformoje, esančioje 5 km nuo mūsų sienos, nėra lietuviška?“ – samprotauja R. Lopata.
Žvalgyba ten, kur naftos telkinys yra rentabilus – viena. O žvalgyba plotuose, kurie neturi perspektyvos, visai kas kita.
Profesorius sako, kad dar nežinia, kada rusai atrado naftos telkinius Baltijos jūroje, kuriuos dabar intensyviai eksploatuoja ir ketina toliau vystyti kompanija „Lukoil“. Ar duomenys yra švieži, daryti dabar, ar remiamasi tais tyrimais, kurie vyko dar Sovietų Sąjungos laikais? Seimo narys Gediminas Kirkilas, ką tik sukirtęs dėl koalicijos su Ramūnu Karbauskiu, irgi prisimena, Rusija „pametė“ sovietinius duomenis apie Baltijos jūrą, kai tarp Lietuvos ir Latvijos vyko derybos dėl jūros sienos nustatymo. Ir esą kaišioja selektyvią informaciją kaimynų kiršinimui.
„Šiame kontekste, galimas daiktas, ir kalba ministras pirmininkas, tikėdamasis, kad tą informaciją, kurios reikia lenkams, gaus iš Rusijos“, – sako R. Lopata.
Jis pastebi ir tai, kad informaciniame sraute, kuris sklido apie šią savaitę S. Skvernelio inicijuotą susitikimą su Lietuvos diplomatais apie Rusiją ir kitas į Rytus nuo mūsų valstybes, buvo ir žinia, jog kalbėta apie Karaliaučiaus sritį. Būtent apie Karaliaučiaus sritį.
Išties tokia galėtų būti viena iš versijų, kuri suteikia S. Skvernelio kalbėjimui apie Rusiją turinio.
Tačiau vieno vektoriaus politikoje nebūna.
Jei yra taip, kaip samprotauja R. Lopata, o ir ne tik jis, jog Lenkijos naftos įmonės gali būti suinteresuotos gauti informacijos iš Rusijos institucijų, o galbūt ir Rusija norėtų šiuo klausimu bendradarbiauti, idant gautų politinių taškų ir išskydusią Lietuvos politikų vienybę Rusijos atžvilgiu, tai šis vektorius glaudžiai susijęs su S. Skvernelio savarankiškumo paieškomis.
Kad premjeras ieško atspirties taško ir kuo didesnės nepriklausomybės nuo valstiečių ir nuo R. Karbauskio, akivaizdu jau ne tik iš nuogirdų, o ir iš veiksmų.
Jūs matote, kad Bronius Markauskas tapo tikru išbandymu premjerui Sauliui Skverneliui? Čia tas variantas, kuris būna ant ribos ir gali baigtis ir vienaip, ir kitaip. O ar jūs girdėjote, kad valstiečiai nelabai patenkinti, čia švelniai pasakius, S. Skvernelio pateikta mokesčių reforma? Ir jūs turbūt girdite, kaip premjeras nuolat pabrėžia, kad jis nuo nieko nepriklauso. Jo esą nepastumdys nei Seimo frakcija, nei Prezidentė. Ir turbūt reikia numanyti, kad nesugebėjęs atstatydinti B. Markausko pirmu bandymu, S. Skvernelis ne juokais nerimavo, jog nuolat kartojant Prezidentei, visoms kitoms opozicinėms partijoms ir partijėlėms, diena iš dienos tiražuojant žiniasklaidai, koks jis nesavarankiškas, jam greitai priliptų Karbauskio paspirtuko etiketė taip, kad nenusiplėštumei dar ilgai.
Ir čia tik B. Markauskas. Juk gyvenimas ir politika juo nesibaigia.
Nors gal ir ne viskas taip dramatiška, gal ir nereikia hiperbolizuoti įtampos tarp S. Skvernelio ir R. Karbauskio, bet S. Skvernelis turi savo planą B. Ir jo planas B yra susimažinti priklausomybę nuo valstiečių. Jei S. Skverneliui seksis, tai naujasis žemės ūkio ministras ar tik kandidatas į šį postą bus ne iš valstiečių, o iš Skvernelio operos. Nepartinis profesionalas.
O regionuose – nepartiniai profesionalai su judėjimais. Tokie, kaip jo bičiulis Tomas Pačėsas, buvęs krepšininkas, dabar – Alytaus miesto tarybos narys, balandžio pradžioje tapęs judėjimo „Už Lietuvą“ vadovu. T. Pačėsas kuklinasi, jis nevadina savęs politiku, nenori kalbėti, kam jam reikia šito judėjimo, kokie jo siekiai, esą tegul kalba daug labiau patyrę, jį į jungtinį judėjimą pakvietę buvęs socialdemokaratas Ričardas Malinauskas ir buvęs konservatorius Artūras Margelis. T. Pačėsas, kaip jis pats sako, – tik mokosi iš savo mentorių.
Tačiau T. Pačėsas yra premjero bičiulis, net jei tai pokalbyje telefonu vadina insinuacija. T .Pačėsas suorganizavo tuomet dar tik rinkimuose dalyvaujančio S. Skvernelio susitikimą su Lenkijos valdančiosios „Teisė ir teisingumas“ partijos pirmininku Jarosławu Kaczynskiu ir jam tarpininkaujant sėkmingai išsprendė daug metų Lenkijos galvos skausmu ir pykčio ant Lietuvos priežastimi buvusį „Orlen Lietuva“ konfliktą su „Lietuvos geležinkeliais“ dėl tarifų.
Kalbama, kad T. Pačėsas yra bendravęs su premjeru ir Lenkijos naftos įmonių klausimais, nors pats T. Pačėsas neprisipažįsta, kad atstovauja nors vienai iš jų ir kad kalba jų vardu su šalies premjeru. Tačiau judėjimas jau yra, o kad naftos kompanijos neturėtų pinigų lojaliems tarpininkams, dar taip nėra buvę. O ko dar reikia Lietuvos politikai? A, tiesa, kalbėjimo apie gerus santykius su Rusija dėmens.
Gal tai tikrai tik viena iš versijų, bet juk ir „Naisių vasara“ kažkada kėlė juoką.