Pradžiai apie senatvę. Ar toks naujas pažadų ir pensijai skirti atlyginimo perdalijimas duos naudos matysime. Kol kas lietuviška praktika sako, kad sutartis su valstybe ir jos laikymasis yra tik nuostolius nešantis užsiėmimas.
Tačiau nediskutuosime, ar mokesčiai pas mus geri, ar blogi. Jie tiesiog yra ir, anot Raimondo Kuodžio „mirštančioje valstybėje“ teks pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad savimi rūpintis reikia visur. Netgi išsvajotoje Švedijoje.
„Valstybinė pensija nėra didelė, maždaug 6 tūkst. švediškų kronų (apie 580 eurų)“, – sako Stigas Wahlstrumas, tačiau priduria, kad tiems, kurie negalvojo apie pensiją ir nekaupė lėšų savo iniciatyva, ši suma yra labai menka. Vien buto išlaikymas Švedijoje gali kainuoti nuo 7 iki 8 tūkst. švediškų kronų (nuo 670 iki 770 Eur). „Apie pensiją reikia pradėti galvoti gerokai anksčiau, o ne likus dešimčiai ar penkeriems metams. Kuo anksčiau pradėsite galvoti, tuo patogiau gyvensite“, – sako jau 12 metų iš pensijos gyvenantis švedas S. Wahlstrumas.
Atskaičius mokesčius švedui į kišenę kas mėnesį įkrenta 25 tūkst. švediškų kronų, maždaug 2,4 tūkst. eurų. Ši suma atitinka 2/3 gauto atlyginimo ir, kaip jis pats sako, veržtis diržo tikrai nereikia.
Lietuvoje vidutinė pensija kiek daugiau nei 300 eurų. Tik dvigubai mažesnė už švedišką valstybinę pensiją. Kaip lietuvaičiai per gyvenimą prisiduria stabilias pajamas, galima paskaityti čia.
Tačiau šį kartą ne apie ilgalaikes ir sąlyginai patikimas investicijas, o verslą, kuris kuriamas ne tik tam, kad gerai gyventi čia ir dabar, bet ir tam, kad būtų galima sočiai gyventi pensijoje. Vis daugiau šį verslą kūrusių žmonių lieka prie suskilusios geldos, tik apie šį procesą kalbama labai mažai.
„Noriu parduoti parduotuvę. Juk čia verslas“, – sako giliame kaime gyvenamajame name įrengtos bankrutuojančios parduotuvėlės savininkas ir įvardina kainą. Už tiek būtų galima nusipirkti trijų kambarių butą Vilniuje, prestižiniame rajone.
„Parduodu kaimo turizmo verslą. Sodyba gražioje vietoje“. Taip rašoma skelbime. Kaina – keletas kokybiškų apartamentų Ispanijoje ant jūros kranto.
„Parduodu veikiantį viešbučio verslą sostinėje, centre. Patalpos nuomojamos pigiau nei rinkos vidurkis“. Išdidžiai skelbia kitas skelbimas. Uždarbis tūkstantis eurų per mėnesį. Šeimininkui vos kilstelėjus kainą prasidės gūdus nuostolių laikotarpis. Kaina vieno kambario butas Vilniuje.
Šiuos atvejus jungia viena bendra klaida, kurią padarė daugybė atkaklių ir protingų žmonių, kurie plušo nuo aušros iki sutemų tam, kad sukurtų gerovę sau ir savo šeimai, bei užtikrintų ramią senatvę.
Jie tiesiog kūrė gerai apmokamą darbo vietą, bet ne verslą, kurį galima parduoti ir jis toliau veiks valdomas samdomo direktoriaus, o savininkui ar jo palikuonims neš stabilias pajamas.
„Lietuvoje kaimo turizmo savininkų amžiaus vidurkis yra daugiau nei penkiasdešimt metų ir jie jau galvoja trauktis. Tačiau bėda ta, kad be paties šeimininko dauguma sodybų ne verslas, o tiesiog pigus nekilnojamasis turtas kaime“, – konstatuoja Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas.
Ta pati bėda kamuoja ir ūkininkus. Netgi sukūrus gana didelius ir pelningus ūkius, jei jų nėra kam perduoti, tenka išparduoti gabalais, atsisakyti nuomojamos žemės ir gauti keletą kartų mažesnę kainą nei būtų galima gauti pardavus turtą, kuris yra verslas ir neša stabilias pajamas.
Nežinia kiek ir kas gali padėti tokiems žmonėms, tačiau yra ir sėkmingų pavyzdžių. Kaimo parduotuvė ne gyvenamajame name, o bent jau tūkstančio gyventojų bažnytkaimyje ir nuosavose patalpose bus patraukli kokiam nors nedideliam parduotuvėlių tinklui.
Čia ne teorija, tokia praktika. Hostelį, kuris veikia stabiliai ir turi plėtros perspektyvą bei padorų uždarbį, kaip verslą išsinuomos įmonė ar savo verslą nusprendę pradėti jauni žmonės. Taip kur kas paprasčiau nei viską kurti iš naujo. Tačiau tam reikalinga kiek sudėtingesnė struktūra nei savininko užrašų knygutė, kurioje sužymėti atvažiuojantys klientai.
Tik šį kartą valstybė niekuo nepadės. Nereikia rašyti skundo nė vienai ministerijai. Nebus ir moralo ar protingos išvados. Tiesiog pasiūlymas kuriant verslą atsakyti į klausimą: „ką reikės daryti, kai ateis laikas trauktis, nes toks momentas neišvengiamai ateis“.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.