Karšta dėl dviejų kėdžių, kurių viena tuščia ir į ją nori profesionalas teisininkas, o kitos įsitvėręs laikosi profesionalas ūkininkas pagal įgaliojimą.
Politikai, profesionalai ir uniformuotieji
Kas bent kiek išmano, kaip valdoma demokratinė valstybė, supranta, jog ministras yra politinė pozicija.
Jos nedera tapatinti su specialisto pareigybe. Lietuvos konstitucija apibrėžia vyriausybės narius kitaip negu specialistus, ir tuo derėtų vadovautis. Deja, iki šiol esame išmokę suprasti, jog krašto apsaugos ministras neprivalo būti generolas. Vienintelėje srityje esame nuoseklūs, ir toji sritis, krašto apsauga, yra ypatingai gerai integruota į Vakarų struktūras.
Politikas šiandien gali vadovauti sveikatos apsaugai, o kitoje kadencijoje – tarkime, švietimui. Jo lygmuo yra ne profesinis, o politinis, ir jis numatytas būti viršūnėje, kad matytų savo šiuo metu prižiūrimos srities vaizdą bendrame valstybės gyvenimo paveiksle.
Tuo tarpu kuo geresnis specialistas, tuo giliau jis pasineria į savo interesų sferą, iš kurios trauktis nesiruošia. Todėl profesionalo pagrindinis tikslas – iš bendro valstybės pyrago atriekti kiek įmanoma didesnį kąsnį savo sričiai.
Tokio idealaus kabineto svarstymai dėl biudžeto vaizdžiai atrodytų taip: susėda ratu profesionalai, įsikimba į vieną biudžeto paklodę, ir kiekvienas tempia, kad kuo daugiau po savimi pasikištų, – net siūlės braška.
Kad paklodės nesuplėšytų, ant visų yra vienas viršininkas premjeras. Saulius Skvernelis atėjęs iš policijos, taigi, pagal profesionalų vyriausybės kriterijus, jo statutinio viršininkavimo patirtis, matyt, yra priimtiniausia, kad taip aukštai buvo pasodintas. Kitaip tariant, valstiečių žaliųjų – kurie nėra nei valstiečiai, nei žali – nuomone, ko gero, geriausias vykdomosios valdžios valdymo specialistas yra policininkas.
Prie visos pagarbos uniformuotiems pareigūnams pasakysiu, jog statutinės įstaigos ar kariniai daliniai nėra demokratinės institucijos ir nėra sektinas pavyzdys laisvam kraštui. Žmonės su antpečiais valdomi kitaip, negu organizuojamas demokratiškas visuomenės gyvenimas. Kada valdžią ima juodieji pulkininkai ar generolai gelbėtojai, demokratija sėda už grotų.
Konstitucija ir mamos ūkis
Garsi sena nuostata apie munduro garbę puikiai sutampa su karbauskišku supratimu, jog saviems yra užuovėja, o likusiems – teisingumo svarstyklės.
Aptariamoje šviežioje istorijoje labiausiai Saulių Skvernelį, matyt, įžeidė, kad jo dalinyje tarnaujantį žemės ūkio ministrą užkabino valstybės vadovė, neatsiklaususi vyriausybės vado.
Mano šaltinių žiniomis, premjeras, po kelionės į Ukrainą susitikęs su prezidente, paprašė jos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar pareiškimų, o prezidentei sutikus, jis jau po dienos sulaužė paliaubų susitarimą ir paskelbė besikreipiantis į FNTT. Pastaroji, kaip žinia, konstitucijos pažeidimų ar politikų moralės nevertina, o kriminalo Broniui Markauskui tikrai niekas neinkriminuoja.
Seimo nario ir ministro B. Markausko veiklos ribas apibrėžia konstitucijos 60 ir 99 straipsniai. Galima vaidinti prieš neišprususį rinkėją ministrus profesionalus, tačiau įstatymai aiškiai apibrėžia, kad ministrai yra politikai, ir jiems taikomi atitinkami kriterijai.
B. Markausko 87 metų mama, kuri pati negali užpildyti deklaracijos, ir jai padeda sūnus ministras, veikiantis pagal įgaliojimą, valdo kelių šimtų hektarų ūkį, per metus atnešantį virš 150 000 eurų pajamų. Niekaip neišeina jo lyginti su babytės vienatine karvute.
Kaip sakoma Konstitucinio teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime, „Veikla negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas“. Tame pačiame nutarime apibrėžta, jog sąvoka „darbas“ apima bet kokią veiklą, įskaitant atstovavimą; nesvarbu, ar veikla nuolatinė, ar epizodinė, nesvarbu, ar už ją atlyginama, ar ne, nesvarbu, ar ta veikla įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip.
Premjeras turėtų domėtis ne FNTT kompetencijos klausimais, o konstitucine nuostata, ar ministras, turėdamas įgaliojimą veikti ir pildydamas deklaraciją, už kurią buvo gautos išmokos, galimai nedalyvavo papildomų pajamų kūrime, t. y. antikonstitucinėje veikloje, kuria siekiama pelno.
Savo pareigą suvokiančių politikų pareiga yra ne kriminalinių nusižengimų paieškos.
Jie privalo įsisąmoninti, kad „Pilietinė tauta (...) turi būti apsaugota nuo valstybės pareigūnų savivalės, nuo jų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ir grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo ar sau artimų asmenų, ar kitų asmenų privačiai naudai gauti“ ( 2005 m. vasario 10 d. Konstitucinio teismo sprendimas).
Mainytis ministrais pakeliui į Moldovą?
„Tai kam premjerui kreiptis neteisingu adresu?“ – paklausite. Tiktai tam, kad laimėtų apie 10 dienų laiko, per kurias galima stumti Giedriaus Danėliaus kandidatūrą į teisingumo ministrus.
Gerai informuotų šaltinių žiniomis, prezidentė paaiškino premjerui apie šio kandidato netinkamumą ir savo nuostatą jo atžvilgiu, vos tik sušmėžavo kandidato pavardė.
„Tai kam premjerui jį taip stumti?“ – paklausite. Juk premjeras vis tiek jį pateikė, netgi sutvirtindamas raštiškai (kas yra reta praktika), o po to ėmėsi viešai vaidinti nustebusį, kodėl advokatas netinka prezidentei kaip ministras.
Ar nebus skaidrumą propaguojantis S. Skvernelis po kilimu supynęs kebeknę: jei prezidentė nusileidžia, galima pripažinti, kad ji buvo teisi dėl B. Markausko, ir šis išmainomas į G. Danėlių ministro kėdėje?
Prezidentė su tuo negali sutikti mažiausiai dėl vienos akivaizdžios priežasties: jei tektų keisti advokatą prasidėjusioje ir prioritetine jau pripažintoje politinės korupcijos byloje, kur veikia dvi partijos ir „MG Baltic“ koncernas, naujam advokatui reikėtų bent pusmečio susipažinti su daugiatome medžiaga, ir byla sustotų.
Premjeras teisintųsi naujojo ministro superprofesionalumu, o prezidentė liktų moraliai atsakinga už bylos vilkinimą visuomenės akyse.
Lieka neatsakytas klausimas, kodėl S. Skverneliui taip rūpi ministru turėti advokatą, kurio pasitraukimas iš bylos ją sustabdytų praktiškai iki Kalėdų, o pats jos įkarštis tuo atveju sutaptų su kitų metų rinkimų kampanijomis?
Pavyko rasti ne vieną premjero pasisakymą apie politikų atsakomybę už korupcinius ryšius, tačiau nepavyko aptikti nė vieno žodelyčio apie „MG Baltic“ koncerno vaidmenį ir galimai naudotas virvutes politikams valdyti.
Teko girdėti, jog dabar zonduojama, ar įmanoma Lietuvoje taikyti moldavišką variantą, kada Moldovos parlamentas laikinai suspenduodavo atvirai prorusišką prezidentą, norėdamas patvirtinti jo blokuojamą ministrą.
Svaigstama net nekreipiant dėmesio į konstitucinę valstybės sąrangą. Nuoseklus žingsnis po premjero atlaidumo B. Markauskui, po itin paslaugios ne rinkimų taisyklėms, o valdantiesiems VRK pirmininkės saugojimo.
Nusigyventa intrigomis iki įkvepiančio pavyzdžio – Moldovos! Žarstymasis ministrais kaip kareivėliais vardan asmeninės valdžios tikrai nėra profesionalaus valstybės valdymo požymis.