Viena – tai ta, kuriai priimtina LKP-LDDP ir LSDDP (ne)vertybinė pozicija. Jos esminis šūkis – prisitaikyti prie bet ko, bet kokiomis sąlygomis, bet kokia kaina. Žmonės? Baikit, asmeniniai interesai visų pirma. Todėl Lietuvą paliko apie 1 000 000 Lietuvos gyventojų. Tai tie, kuriuos užkniso teisingumo ir solidarumo visiems stoka.
Antra dalis Lietuvos, – kuriai kaip oras reikalingas teisingumas, solidarumas, kuriai reikia moralių politikų ir moralios politikos. Ta dalis vis dar suvokia, kad be socialdemokratijos matys gerovės valstybę ir pastoviai Tėvynę paliekančius vaikus kaip savo ausis. Nieko nėra skaudžiau bet kuriai normaliai šeimai, kaip vaikų išvykimas į užjūrius žinant, kad jie nebegrįš.
Štai šiame amoralios politikos ir amoralių politikų, uzurpavusių klasikines partijas, kontekste vyksta politinės - demokratinės sistemos degradavimas. (Tai žinant, nori nenori būtina stotis piestu prieš ES reikalavimą įstatymu garantuoti atvykusiems į Lietuvą ilgesniam negu trijų mėnesių terminui ir deklaravusiems savo gyvenamąją vietą ES piliečiams Lietuvoje kurti partijas ir dalyvauti rinkimuose. Taip atsiras tiek naujų neaiškių „partijų“, kad chaosas ir antivalstybinė veikla tiesiog garantuota. ES biurokratai, matyt, pamiršo, kad ES vis dar nėra federacija, o Lietuva yra pafrontės valstybė su nedraugiška jai kaimyne.)
Grįžtant prie temos apie klasikinių ir apskritai partijų suirutę Lietuvoje. LVŽS „profesionalų“ ir „skaidriausia visų laikų (ne)partija ir su R. Karbauskiu kaip visų laikų skaidriausiu politiku“. Ši partija nuo pirmos dienos tęsia Lietuvą vis persekiojančią tolerancijos korupciniam mentalitetui kultūrą. Nuo to mentaliteto niekaip nesugebama atsikratyti, nes nei viena Lietuvą valdžiusi partija nesugebėjo išvengti korupcinių, švogeristinių skandalų. Ne po vieną skandalą, bet skandalų lavinos. Jų poveikis sovietinius korupcinius valstybės ir piliečių santykius menantiems toks, kad jų niekas neįtikins, jog solidarumas yra vaistas nuo skurdo. Atvirkščiai, jie ir toliau manys kad solidarumas skirtas tik kvailiams. Juk akivaizdu, kad jeigu valstybėje neegzistuoja teisingumas visiems ir kiekvienam, tai nėra čia ko verstis per bambą. O tai, kad švogerizmo kultūra užkonservuoja vergo/bailio/prisitaikėlio asmens bruožus, yra naudinga suktesniems, savanaudiškiems veikėjams, matantiems politiką kaip savo privačių interesų realizavimo galimybę.
G. Kirkilo ir jo bendraminčių sukurta partijos parodija neiškrenta iš šio ydingo mentaliteto konteksto, ką ir rodo jų partijos nariais tampančių asmenų odiozinės biografijos. Ir ne tik: kaip ir ankstesnė 28 metus vienaip ar kitaip Lietuvos raidai aktyvią įtaką dariusi „LSDP“ partija, taip ir dabar jiems esant koalicijoje su LVŽS, jie toliau tęsia paramos pasiturintiems Lietuvos visuomenės sluoksniams naudingą ekonominę politiką. Tuo pat pateikiant kai kurias „reformas“ kaip gerovės valstybės akcentų regimybę. Toliau palaikomas „gyvulių ūkio“ modelis, kuriame didžiausią mokestinę naštą neša mažiausiai uždirbantys, tik šį kartą pametant jiems keleto eurų išmaldą. Tas pat su pensininkais. Pasiturintys ir toliau lieka mažiausiai mokantys pajamų mokesčius. Šitaip diskredituojamas vienas iš keturių pamatinių gerovės valstybės principų. Kitaip tariant, socialdemokratijos vardu grūdama mums konservatorių-liberalų gerovės valstybių modeliai, kuriuose visuomenės solidarumui priešpastatomas savarankiško individo sėkmingo gyvenimo modelis bei kuo mažesnis valstybės kišimasis į individo gyvenimą. O kas su tais nesėkmingai skurdžiais individais? Ypač tais, kuriems mokomas mokslas uždaro bet kokius kelius į sėkmę? (Nemokamas mokslas yra dar vienas gerovės valstybės ženklas.) O tiems nenusisekusiems skiriamos pašalpos, arba jie tampa bomžais. Geriausiu atveju, šie žmonės palieka Lietuvą vardan Skandinavijos ir JK.
Kaip matoma, „centro kairioji“ koalicija niekaip nesugeba sustabdyti emigracijos ir korupcijos apraiškų pačioje LVŽS. Kokių dar argumentų reikia G. Kirkilui ir J. Bernatoniui įrodyt jų politinį menkavertiškumą? Beje, paskaičius pastarojo paskvilį „Naujų socialdemokratų sėkmė: istorijos nesuklastosi“, belieka numoti ranka. Vien tik prisikapsčius prie jo teiginių, neva aš buvau TS-LKD narys, kas yra elementarus melas, ir kažkaip piktybiškai išsigalvojęs menkinu moralinį A. Brazausko veidą, ponui J. Bernatoniui noriu palinkėti neklastoti istorijos apsimetant šventa karve. Paradoksaliai, J. Bernatonio užsidėta moralumo kaukė iškraipo jo fizionomiją.
Taigi, tie numesti keli eurai sovietinį mentalitetą išpažįstantiems atrodo lyg mana iš dangaus. Bet tai tik trupiniai nuo pasiturinčių stalo. Tai, kuo užsiima šiandien LVŽS koalicija yra niekas kita, kaip akių dūmimas. Pavyzdžiui, panaikinus papildomą neapmokestinamą pajamų dydį (PNPD) už vaikus, tie patys pinigai pateikiami kaip kažkas ekstra. Tiesiog imama iš vienos kišenės ir dedama į kitą nauju pavadinimu. Keli eurai nuo skurdo Lietuvos neišgelbės. Tas pats su menamais progresyviniais mokesčiais. O investicijų programa į regionus taip mažinant atskirtį tarp regionų ir didžiųjų miestų išvis neegzistuoja. Koalicija taip pat niekaip nepaaiškina, kokiomis lėšomis bus finansuojama mokesčių reforma, ypač, kai 2020 metais sumažės ES struktūrinių fondų parama Lietuvai. Tai reiškia, kad tokiomis pusėtinomis priemonėmis LVŽS koalicija ir toliau skatina visuomenės nusivylimą valstybe ir valstybės esminėmis institucijomis, jų gebėjimu garantuoti piliečiui socialinį ir ekonominį teisingumą. Visuomenės nusivylimas valstybe kaip pastovi konstanta – ar tai toks socialdemokratiją besigviešiančių tikslas? Gi gerovės valstybė neįmanoma be visuomenės pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis.
Kita dalis Lietuvos vis dar tikisi atsinaujinančios LSDP gebėjimo imtis socialdemokratinės lyderystės. Deja, tai nevyksta sklandžiai, nevyksta greitai taip, kaip turėtų vykti. Tad koks vaistas reikalingas LSDP kilti iš pelenų? Kai kurie politologai kalba apie abiejų partijų „vedybas“. Bet tai tas pat, kas gydyti marą su cholera. Mano asmenine nuomone, tokios „vedybos“ neįmanomos dėl kelių priežasčių. Pirma: tik aklas nematys, kad toks ėjimas skirtas nedingti iš politinio horizonto pamiršus visas kalbas apie socialdemokratinių vertybių atgaivinimą. Antra: LSDDP pagrindą sudaro susimovę politiniai lavonai, kuriems jų partija yra vienintelis būdas likti prie lovio. Trečia: pagrindiniai tos partijos veikėjai jau mato šansą likti prie lovio, ko niekaip negarantuoja susivienijimas su LSDP. Ketvirta: kol LSDP pirmininkas bus G. Paluckas, tokios „vedybos“ nerealios. O atsiradus naujam pirmininkui, tektų tokiam sumokėti grynais, kad tas sutiktų su jungtuvėmis. Tad jau šiandien LSDP vadovams būtina kuo skubiau imtis partijos narių konsolidacijos, skatinti jų pasitikėjimą savimi ir ateitimi partijoje.
Tuo tarpu, klausimas rinkėjams: ar jums vis dar reikalingi jūsų sąskaita prie lovio prijunkę veikėjai, niekaip neatstovaujantys jūsų interesams, ar visgi pagaliau norėtumėte Lietuvos, iš kurios nebėga mūsų vaikai? Kur pensininkai saugūs, o juos prižiūrintys gydytojai nevergauja už centus, svajodami, kaip greičiau nusitrenkti į Norvegiją?
Arba mes, socialdemokratai, sąžiningai įgyvendiname gerovės valstybės modelį, arba mūsų vaikai ir toliau važiuos kaip tik ten, čia esantį politinį „elitą“ nurašydami į tik sau naudingus išnykstančius dinozaurus. Taigi turime dvi Lietuvas ir tik vieną socialdemokratiją. Ji nėra skirta apsimetėliams.