Nukentės abiejų prestižas. Veikiausiai smuks jų populiarumas, Skvernelio gal tiek, kad jis nutars nekandidatuoti į prezidentus.
Bet savo veiksmais ir žodžiais Skvernelis sudavė mirtiną smūgį Grybauskaitės autoritariniam prezidento galių supratimui, priminė, jog Lietuva – ne Prancūzija, kur prezidentas gali šokdinti premjerą ir Vyriausybę.
Skvernelis parodo, kad nereikia pasyviai reaguoti į prezidentės mokymus ir papeikimus, kad galima priešintis prezidentės užgaidoms bei pastangoms monopolizuoti užsienio politiką.
Savo pirmosios kadencijos pradžioje prezidentė pasakė, kad ji turės tiek galių, kiek Seimas jai suteiks. Konservatorių vadovaujamas Seimas buvo itin dosnus, tik įpusėjus savo kadencijai jis drįso pirmą kartą atmesti vieną prezidentės veto. Prezidentė plėtė savo galias ir prerogatyvas ne tik Seimo, bet ir Vyriausybės sąskaita. Ji pabardavo, papeikdavo premjerus, kurie tyliai priimdavo jos kritiką ir pamokymus. Net kitais atžvilgiais ryžtingas premjeras Andrius Kubilius viešai nekritikuodavo prezidentės, tyliai prarijo jos priekaištus, net kai nepaisydavo jos nurodymų. Skvernelis yra pirmasis premjeras, kuris drįsta nuosekliai prieštarauti prezidentei.
Dabartinį konfliktą sukėlė prezidentės reikalavimas, kad premjeras iš pareigų atleistų Žemės ūkio ministrą B. Markauską.
Grybauskaitės reikalavimas gal ir pagrįstas, bet ji savo reikalavimą paviešino ex cathedra, net nesiteikusi aptarti klausimo su premjeru. Kaip gi bebūtų, ministrai yra Vyriausybės nariai, premjeras – ministrų tarybos pirmininkas, tad negalima reikalauti jų atsistatydinimo, deramai nepasitarus su premjeru. Juk jis jų viršininkas, ne prezidentė.
Paprastai premjero pritarimas būtinas, tad pirmieji pokalbiai turėtų būti už uždarų durų. Tik jei po ilgesnių diskusijų negalima prieiti prie bendros išvados, prezidentė gali viešai reikšti savo nuomonę, ieškoti kitų politikų ir visuomenės pritarimo.
Premjeras ir prezidentė neturėtų bendrauti per žiniasklaidą.
Bet tik iš žiniasklaidos Skvernelis sužinojo, kad Grybauskaitė neskirs G. Danėliaus į Teisingumo ministro postą.
Šiuo atveju galima tik su šypsena reaguoti į Skvernelio pasipiktinimą. Tai, kad kandidatūros atmetimas buvo premjerui staigmena, rodo, kad jis iš anksto nederino tos kandidatūros su prezidente, ką jis būtų turėjęs daryti.
Prezidentės gynėjai aiškina, jog prezidento patarėjai stengėsi įtikinti Markauską pasitraukti. Bet patarėjai yra tik klerkai, ne jiems nurodinėti ar stengtis įtikinti prisaikdintą ministrą, kaip jis turėtų elgtis.
Pati prezidentė būtų galėjusi stengtis įtikinti Markauską trauktis, juolab kad yra gerokai didesnė tikimybė, kad jis rimčiau vertintų jog raginimus negu jos klerko. Tai ne pirmas kartas, kai patarėjams pavestas darbas, kuris priklauso pačiai prezidentei.
Po Vijūnėlės dvaro skandalo Grybauskaitė atsisakė bendrauti ir susitikti su premjeru A. Butkevičiumi. Jos štabo žodžiais, „dalykiniai klausimai su Vyriausybe derinami patarėjų lygmenyje“. Atrodo, kad prezidentei nerūpi, kad dėl jos kaprizų gali nukentėti valstybės reikalai, kuriuos sprendžiant turi dalyvauti prezidentas ir premjeras.
Skvernelis neketina nusileisti prezidentei, veikiau jis pasiryžęs žaisti va banque. Penktadienį jis pakvietė užsienio reikalų ministrą ir kelis ambasadorius po kelių dienų susitikti ir aptarti Lietuvos santykius su Rusija ir kitomis Rytų šalimis.
Tai savotiška provokacija, nes nutarimas priimtas kovos su prezidente įkarščio metu. Akivaizdu, kad ministrai ir ambasadoriai neturės kokių nors naujų pasiūlymų, juk rimti planai ar alternatyvos nėra sugalvojamos per kelias dienas.
Be to, Lietuvos diplomatai vieningai palaiko, mano nuomone, ne optimalią politiką Rusijos atžvilgiu, tad nesieks jos reikšmingai keisti. Vis dėlto savo kvietimu premjeras deklaratyviai teigia, kad praėjo tos dienos, kai prezidentė vienų viena nustatinėjo užsienio politiką.
Pirmadienio susitikimu siekiama paerzinti Grybauskaitę, bet Skvernelis prieš kelis mėnesius parodė, kad jis gali veiksmingai dalyvauti užsienio politikos formavime, tuo mesdamas iššūkį prezidentės pastangoms monopolizuoti užsienio politiką.
Metų pradžioje jis paragino atnaujinti kontaktus su Rusija, atkurti Lietuvos – Rusijos tarpvyriausybinę komisiją. Prezidentė sukritikavo pasiūlymą, teigdama, jog dvišaliai aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis. Kitas Skvernelio žingsnis buvo reikšmingesnis ir Lietuvai naudingas.
Jis pakvietė Lenkijos premjerą Mateuszą Morawieckį atvykti į Vilnių kovo mėnesį.
Tai bus pirmas toks vizitas po šešerių metų pertraukos. Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sudėtingi. Nors Lenkijai tenka didesnė atsakomybė už jų pašlijimą, seniai reikėjo užmiršti nuoskaudas ir sustiprinti bendradarbiavimą užsienio grėsmių akivaizdoje.
Prezidentė nerodo deramos iniciatyvos, sakoma, kad ji dėl ko nors įsižeidė, tad Skvernelis ėmėsi pirmo žingsnio. Premjerui netrūksta ambicijos, jis stengiasi išjudinti santykius su svarbiausiomis Lietuvos kaimynėmis – Rusija ir Lenkija, o ne su mažiau reikšmingomis šalimis.
Neabejoju, kad Lietuvoje reziduojantys užsienio ambasadoriai krapšto savo galvas, stengdamasi suprasti, kas čia darosi.
Turbūt ne vienam ši prezidentės ir premjero dvikova primena mažų vaikų ar paauglių ginčus. Toks įspūdis nėra visiškai klaidingas. Ir premjero, ir prezidentės elgesyje nemažai vaikiško užsispyrimo, noro kitam įgelti, o tai nepuošia nei vieno, nei kito.
Gal Skvernelio veiksmus veikia jo noras tapti prezidentu, bet, kaip jau minėjau, konfrontacija veikiausia mažins jo populiarumą.
Bet tai, ką Skvernelis daro, yra reikalinga. Prezidentė turi suprasti, kad ji negali leisti savo įnoriams veikti Lietuvos politiką, kad ji turi pagarbiau bendrauti su premjeru ir Vyriausybe, nelaikyti užsienio politikos savo privačia valdžia.
Skvernelio veiksmai būsimiems premjerams duos pavyzdį, kaip galima priešintis ir nenusileisti Daukanto aikštės kaprizams.