Lietuvoje visur sąmokslai
Paskutiniu metu žiniasklaidoje vėl naujas tarpusavio kaltinimų pliūpsnis tarp politikų ir žiniasklaidos. Advokatų nutekinimai iš teismo bylų, stigmatizuoti verslininkai, kažkieno broliai, kurie dirba Rusijoje, nepatikimi NATO tiekėjai ir t.t. Vis tokie pat santykių aiškinimaisi, kurie įprasti Lietuvoje nuo pat 1990 m. Visuomenė irgi pasiduoda bendrai įtarinėjimo ir nepasitikėjimo atmosferai. Galiausiai žmonės nepasitiki niekuo: nei verslu, nei Seimu, o tada jau tiesus kelias į emigraciją ir iš ten – keiksmai Tėvynės atžvilgiu.
Lietuvoje tautinis verslas arba toks, kurio savininkai yra lietuviai, yra kaip keiksmažodis politikams. Kiekvienas toks verslininkas yra įtariamas kenkimu, slaptais susitarimais ir tamsiais kėslais. Žiniasklaidoje paišomos keisčiausios schemos kas su kuo susijęs, kas kada su kuo gėrė kavą ir kas dalyvavo kieno vestuvėse, o iš to seka sąmokslo teorijos. Bet koks bandymas teigiamai atsiliepti apie Lietuvos verslininkus yra palydimas įtarimais ir nebūtais kaltinimais. Kada toks santykių aiškinimasis baigsis, o nepasitikėjimą ir įtarinėjimus keis dialogas?
Verslas ir politikai dirba kartu
Išsivysčiusiose šalyse Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje įprasta, kad politikai ir verslininkai dirba kartu. Kai sekasi vietos verslui, žmonės turi darbo, yra galimybė didinti atlyginimus, o tai teigiamai veikia žmonių nuomonę apie gerovę šalyje, todėl ir politikų reitingai aukšti. Lygiai taip pat verslininkai supranta, kad kai politinė padėtis stabili, Vyriausybė dirba kryptingai, saugu vystyti verslą ir investuoti.
Bet koks politikų siekis žlugdyti atskirus verslininkus yra blogas signalas bendrai valstybės investicinei aplinkai, o verslo kišimasis į politiką kartoja Ukrainos scenarijų. Būtent Ukrainos pavyzdys parodė, kad politikų ir verslo nesugebėjimas rasti dialogo ir dirbti išvien šalyje sukūrė chaosą, kuriuo pasinaudojo kaimynė agresorė.
Vokietijos politikai su stambiaisiais verslininkais nuo pat Antrojo pasaulinio karo dirba kartu. Kanclerės Angelos Merkel susitikimai ir konsultacijos dėl bet kokių politinių pokyčių su šalies pramonininkais yra įprastas dalykas. Visai kitaip nei Lietuvoje, kur įtarinėjimų atmosfera įkaitusi iki raudonumo. Vokietijos verslininkai tiesia „Nord Stream 2“, o „Siemens“ turbinos keliauja į sankcijų kaustomą Krymą. Ar Berlynas baus „Siemens“? Sankcijos sankcijomis, bet Vokietijos politikams pirmiausia rūpi, kad Vokietijos žmonės turėtų darbo...
Nieko turbūt nenustebino ir žinia, kad „Rosneft“ valdybos nariu ketinama skirti buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį. Taigi, nepaisant politinės priešpriešos, verslo ryšiai tarp Vokietijos ir Rusijos, tikėtina, toliau stiprės.
Tokia politikos ir verslo sąjunga imponuoja ir kitoms šalims. Paprastas atsakymas, kodėl Vengrijos ir Lenkijos politikai taip sėkmingai laimi rinkimus. Abi šių šalių valdančiosios partijos, nepaisant kai kurių socialistinių pareiškimų, yra labai palankios tautiniam verslui. Lygiai tokie pat yra Donaldo Trumpo prioritetai. JAV deklaruojami importo muitai yra nieko daugiau, kaip tik parama nacionaliniam verslui, kad darbo vietos iš Kinijos grįžtų į JAV.
Lietuvoje kol kas dialogo tarp politikų ir verslininkų nematyti, bendraujama per advokatus, antraštėmis, pareiškimais ir skundais, todėl belieka tik nueiti į visame pasaulyje išsiplėtusią „IKEA“, kuri, čia, Lietuvoje, šviečia tautinėmis Švedijos vėliavos spalvomis, suvalgyti nacionalinių švediškų kukulių ir nusipirkti nacionalinės švediškos mėlynių uogienės