Jei to nebūtų, nepadarytumei nieko. Kita vertus, kai kurių partijų lyderių verkšlenimai, esą kažkas jų narius vilioja, ir yra tik paverkšlenimai. Piliečio narystė politinėje organizacijoje yra tik jo paties apsisprendimo reikalas. O nuo gerų lyderių niekas nieko nenuvilios, nes niekas nuo tokių nebėgioja.

Lietuvos politiniame gyvenime, ypač prieš pastaruosius Seimo rinkimus buvo aktyviai naudojama vadinama “atsijauninimo” korta, kuri iš esmės reiškia tik dalies jaunos kartos, ateinančios į politiką, konkurencijos baimę bei norą sutrumpintu keliu pasiekti karjeros aukštumas. Visos šalies partijos visuomet per visus rinkimus kėlė ir jaunimą, ir moteris, kitų socialinių grupių atstovus ir jokio poreikio priešpastatyti jaunąją ir vyresnę kartas iš esmės ne tik nebuvo, o dar ir nelabai moralu.

Dažniausiai tai dar ir vidinės partijų kovos išraiška. O kartų kaita visuomet vyko ir vyks, net ir nepriklausomai nuo mūsų norų. Vieni įsitvirtins politikoj, kiti, kaip rodo kai kurie konservatorių pavyzdžiai, ne, spruks ieškoti kitokios gal ir lengvesnės duonos.

Šiandien šalies geopolitinė situacija nėra lengva, pakankamai iššūkinga, su tuo, regis, visi sutinka. Ir ne tik dėl galimų gynybos ar saugumo grėsmių. Europos Sąjunga eina į naują finansinės perspektyvos, naujos Europos Komisijos bei Europos Parlamento suformavimo laikotarpį. Ar mums nesvarbūs išmokų žemdirbiams, Ignalinos atominės elektrinės finansavimo, energetinės nepriklausomybės, infrastruktūros, kuri mus galutinai integruotų į Europą, klausimai?

Grįžkim prie gynybos ir saugumo. Gal jau laikas nustot visiems veidmainiaut, jei tikrai galvojam, jog padėtis rimta? Ar turi moralinę teisę, nebalsavusieji už 2% nuo BVP krašto gynybos išlaidas (šiuo atveju konservatoriai), jau kitą dieną demagogiškai reikalauti dar didesnių? Ir dar kaltinti tuos, kas pirmą kartą šalies istorijoje pasiekė būtent tuos du reikalingus nuošimčius gynybai? Jau nekalbant apie tai, kad būtent konservatorių ir liberalų valdžios laikais gynybos išlaidos buvo nusikalstamai nurėžtos iki gėdingų 0,78%.

Būtent šie ir kiti iššūkiai reikalauja stabilios valdžios, partijų konsensuso bent jau svarbiausiais šalies raidos bei strategijos klausimais, o ne politinių žaidimėlių, tikintis ateityje kuo greitesnių rinkiminių dividendų. Ar, dar blogiau, užkemšant Seimo darbotvarkę periodiškais, tačiau neįgyvendinamais priešlaikinių rinkimų reikalavimais. Už kuriuos net ir pati to reikalavusi opozicija paprastai balsuoja be entuziazmo, kaip, akivaizdu, buvo ir šį kartą prieš mėnesį mūsų parlamente.

Tačiau atsakomybė už dabartinę situaciją šalyje ir už jos ribų nėra vienoda. Valdančioji koalicija jos visuomet turi daugiau. Deja, G. Palucko socialdemokratai tos atsakomybės kažkodėl išsigando ir pasitraukė, mėgindami sugriauti valdančiąją koaliciją ir paversti Seimo darbą chaosu, akivaizdu, tik konservatorių ir kitų dešiniųjų naudai.

Socialdemokratijai, vargu ar kas ginčysis, reikia rimtos diskusijos. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Jei ta diskusija bus nelabai rimta, paremta etiketėmis ar kokiais nors keistais įrodinėjimais, kas tikras socialdemokratas, o kas ne ir dar šioms diskusijoms vadovaus buvę konservatoriai, perbėgę pas socialdemokratus, visuomenei tai nebus nei įdomu, nei aktualu. O socialdemokratijai - beveik pražūtinga, nes kairiosios bei kairiojo centro politikos nišą tuoj pat užpildys populistinės partijos.

Socialdemokratijai būtina atsakyti į daugelį klausimų. Kas yra mūsų rinkėjas, koks jisai, kokia jo socialinė situacija, lūkesčiai, kokios jo pagrindinės problemos naujų technologijų, skaitmenizacijos, robotizacijos, kitokių iššūkių akivaizdoje. Kaip toliau vystysis ekonomika, ūkis ir ne tik Lietuvos, bet ir visos ES. Pagaliau, kokia ES ateitis, kokią kryptį palaikome: glaudesnės ar mažesnės integracijos, kaip kompensuoti Jungtinės Karalystės pasitraukimą bei spręsti daugelį kitų problemų.

Mūsų, socialdemokratų darbo partijos narių, dažnai klausia, kuo mes skiriamės nuo paluckininkų. Skiriamės, ir iš esmės, jau tik vienu akivaizdžiu aspektu. Mes ėmėmės atsakomybės už valdžią, o atsakomybė ir yra esminis išmėginimas kiekvienam politikui, nes visa kita - tik “šviesios ateities” pažadai. Dirbti ir spręsti problemas reikia šiandien. Mes nebėgom nuo atsakomybės, kaip, deja, mūsų buvę bičiuliai, kad pabūti opozicinėse atostogose ir dar konservatorių šešėlyje.

Pagaliau net jei ir turime skirtingus požiūrius, konkuruokime ir diskutuokime garbingai: idėjomis, vizijomis, veikla, o ne smulkiais įžeidinėjimais ar pigiais komentarais. Nes dar visi kartu, tiek valdžia, tiek opozicija, esame atsakingi už šalies politinę kultūrą. Rinkėjai, neabejoju, visa tai įvertins. Ir jau greitai - kitų metų vasaryje savivaldos, gegužyje Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose.