Perskaičius reformų planus apima dvejopi jausmai. Dokumentas lyg būtų rinkiminė programa, su daug optimistinių planų. O gal naujai suformuotos valdančiosios daugumos strateginis priemonių dokumentas? Bet tikrai ne jau gerokai įsivažiavusios Vyriausybės reformų paketas, apie kurį legendos ir istorijos, kad „jau dabar tai bus” sklandė nuo pat S. Skvernelio kabineto veiklos pradžios. O čia – iš didelio debesies, mažas lietus. Keistas kratinys, lyg surinktų iš pakraščių idėjų. Jau tokio pobūdžio dokumentų matėme ne vieną ir nei vienas nedarė įspūdžio. Mažai įspūdžio daro ir šis.
Norėčiau gal tik detaliau pasižiūrėti į švietimo reformos pasiūlymą. Kodėl švietimas, klausite jūs? Manau, kad švietimas šiandien yra pagrindinis mūsų valstybės skaudulys. Neišsprendę švietimo problemų, negalėsime judėti toliau. Todėl keletas žodžių apie švietimo dalį.
Pirmiausia, galime pasidžiaugti, kad dėl skaudžiausių sistemos vietų sutariame. Problematika įvardinta gerai – švietimo atskirtis bene didžiausia bėda sektoriuje. Tačiau ją spręsti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai Vyriausybė teigia, jog 2019-aisiais bus atnaujintas ugdymo turinys. Leiskite paklausti, kas dirbs pagal atnaujintą turinį? Kas jį parengs per metus? Ir kaip jis atrodys? Ugdymo turinys, jei jau pasiremtumėme suomišku modeliu, apskritai mažai turi būti svarbus, jeigu pasitikime gerai parengtais mokytojais. Ar liepsime mokyti visus vaikus programavimo, nors dar turime mokytojų, kurie kompiuteriais netiki?
Žadama, jog bus įkurti STEM centrai dešimtyje regioninių centrų. Pitrėnienės idėja, pradėta įgyvendinti prieš keletą metų, bet sustojusi iš pradžių dėl mokytojų trūkumo (Pitrėnienė norėjo samdyti technikos magistrus, kad šie keletą valandų per savaitę dirbtų centruose, bet tokių nerado), o dar vėliau išvis nutraukta, nes skirti pinigai buvo panaudoti mokytojų algoms kelti. Niekas labai tų centrų nepasigedo, nes nežinojo, ką su jais reikės daryti. Vėlgi, apsisukę grįžtame ten, nuo kur pradėjome. Pavienės priemonės, kad ir savo esme visai neblogos, bendrame vaizde atrodo keistai ir nesuprantamai, nes bendros vizijos, į kurią turėtų remtis šios idėjos, kuri turėtų sujungti viską į bendrą visumą tiesiog nėra. Investuoti į programų atnaujinimą ar papildomą modernesnę įrangą vertinga tada, kai žinome, kad bus pagrindinis variklis – gerai paruošti mokytojai – tą atnaujintą švietimo mašiną vairuoti.
Tačiau apie mokytojų rengimą naujojoje švietimo reformoje kalbama štai kas. Mokytojai bus rengiami geriausiose aukštosiose mokyklose. Puiki mintis, tik nežinojau, kad Šiaulių universitetas geriausias Lietuvoje. Matyt, ne tas lenteles žiūrėjau. Suprantu, kad bus rengiami ir sujungtame VDU su LEU, kurių sujungimas kainuos 50 mln. eurų. Vilniaus universitetas iš pedagogų rengimo programos gaus tik nedidelę dalį finansų, nors realiai galėtų ir turėtų tapti pagrindine mokytojų ruošimo vieta. Bet nebus. Už tuos pinigus mes išgelbėsim ŠU, nes iš ten kilę daug valstiečių frakcijos bei atiduosime duoklę VDU ir LEU, kadangi Švietimo komitetui Seime vadovauja E. Jovaiša. Ne, brangieji, tai nėra mokytojų rengimo pertvarka.
Tai yra gėda, diskredituojanti visą taip vadinamąją švietimo reformą. Čia, kur labiausiai reikia drąsos, jos valstiečiams pritrūksta ir kad ir kiek laboratorijų bus pristatyta, visos tos investicijos nueis šuniui ant uodegos, jei mokytojus ir toliau ruošime „lyderiaujančiame” Šiaulių universitete ar tame darinyje, kuris atsiras po VDU ir LEU jungtuvių.
Amerikiečiai suskaičiavo, kad norint miesto geros mokyklos mokytoją pritraukti į socialinių problemų kamuojamą mokyklą ir jį ten išlaikyti ilgiau negu dvejus metus reikia mokėti dvigubą algą. Lietuvoje tokiose mokyklose, kaip žinia, alga ne tik ne dviguba, bet dar ir mažesnė už vidutinę, nes mokinių klasės pustuštės ir visą etatą mokytojams reikia rankiotis per kelias mokyklas, o kartais ir mokant kelis dalykus. Užklasinės veiklos taip pat nėra. Nėra smuiko, šachmatų ar robotų, nes nėra pakankamai vaikų, kad būtų galima prisikviesti smuiko mokytoją. Užklasinė veikla, yra įrodyta, bene svarbiausias švietimo atskirties mažinimo garantas, tačiau to neužtikrinsi, jeigu paprasčiausiai nėra pakankamai vaikų. Plane rašoma, kad atsiras visko daug ir naujo, tik, deja, neaišku, iš kur. Be paaiškinimo, kaip tai veiks, kyla abejonė, ar tai nėra tik tušti žodžiai.
Galiausiai, ką reiktų daryti ir ką darytų mūsų Vyriausybė, jei dabar mes turėtumėme įgyvendinti švietimo reformą? Pradėtumėme nuo pamatų, atsakydami į tris esminius klausimus. Pirma, kokia turi būti „tipinė” geriausias sąlygas užtikrinanti mokykla, kiek joje mokosi vaikų, kiek dirba mokytojų, kiek ir kokių veikia būrelių?
Antra, koks yra XXI amžiaus Lietuvos mokytojas: kaip jis paruoštas, kiek gali dirbti savarankiškai, pats susidaryti programą, individualizuoti? Galiausiai, kokiu būdu formuojamos mokyklos: geografiniu ar laisvai, kaip dabar? Jei pirmuoju, nebeliktų paskatos mokykloms elitizuotis. Tai skausminga, bet švietimo atskirtis mažėtų. Antruoju atveju, jei paliekama dabar egzistuojanti sistema – tiesiog nekeičiame nieko, bet reikšmingų pokyčių neturėsime – geriausios mokyklos ruoš emigracijai gabiuosius, normalios mokyklos – ruošiančios taip pat, kaip ir anksčiau XIX amžiuje, ir „sudėtingosios” – ruošiančios emigracijai. Turėdami atsakymus į šiuos tris klausimus, matytumėme aiškią strateginę visumą ir turėtumėme aiškius praktinius veiksmus. Dėl mokyklų tinklo, infrastruktūros ir dėl mokytojų rengimo.
Šiandien žiūrėdamas į pateikiamą švietimo reformą, reformos aš čia nematau. Ir nors intencija tarsi ir gera, ir teisinga, tikriems pokyčiams dabar planuojamų žingsnių nepakaks. Vyriausybei pritrūko drąsos rimtai apsispręsti ir vietoj esminės sisteminės peržiūros kelio buvo pasirinktas A. Pitrėnėnienės jau pramintas trupinių trupinimo takelis.