Dabar čia taip pasakė Užkalnis, ir jūs suklusote: gal visai išprotėjo. Gal restoranuose persivalgė, kad jo tokios mintys. Siaubas.
Aš taip negalvoju, ir manau, kad Europos Sąjunga yra toks pat gėris Lietuvai, kaip kava kartono puodeliuose, Donaldas Trumpas JAV prezidento poste, jaunimas, nebemokantis rusiškai ir laisvai susikalbantis angliškai, atvira didžiulio žemyno darbo rinka, kurios dėka niekas neturi kirmyti bedarbių gretose ir gali susirasti darbą svetur dviejų valandų skrydžio atstumu. Visa tai yra grynas gėris. Viso to reikia daugiau.
Tačiau jei lygiai taip pat prašnektų kaimynas, bendradarbis arba kokia giminaitė teta Genutė, jūs nė dėmesio nekreiptumėte.
Nieko ypatingo jums nepasirodytų, jei tie jūsų artimieji pradėtų kalbėti, kaip euras sugriovė ir užbrangino Lietuvą, o europiečiai ir amerikiečiai šeimininkauja Lietuvoje ir mus parklupdę niurko ir žemina.
Tiesą sakant, jie tiksliai taip ir šneka, ypač teta Genutė, ir jūs nekreipiate jokio dėmesio, nes ką jau čia pyktis.
Teta Genutė išvis yra užkietėjusi vatnikė, vaikšto į Kirkorovo koncertus, žiūri tik rusišką televiziją, sako visokias rusiškas patarles ir priežodžius, nes jie jai gražiausi, ir dergia ir kolioja viską, kas lietuviška ne blogiau nei Kremliaus ruporai.
„Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą patys pasiprašėme ir savanoriškai vergaujame“, – šitą melą girdim taip dažnai, kad niekas jau nebekreipia dėmesio.
Mes pripratome prie kartojamų melagysčių taip, kad jau beveik visi pamiršo ir ginčytis. Girdime ir kad mūsų kainos didžiausios Europoje ir pasaulyje (netiesa), ir pajamos mažiausios (irgi netiesa), ir kad mes anksčiausiai mirštame, labiausiai sergame, kad mūsų korupcija blogiausia (visa tai netiesa), ir kad mūsų žiniasklaida yra laikoma labiausiai atsilikusia (netiesa ir tai), ir net tie iš mūsų, kas žino tiesą, jau net nebelenda ginčytis, nes juk ai, ką čia ginčytis, tik nervus sau gadinsi.
Nekalbant jau apie tą nuolatos kartojamą posakį, kad mums kariuomenės nereikia, nes nėr su kuo kariauti ir vis tiek nuo nieko neapsiginsim.
Mažai kas ginčijasi išgirdęs, nors čia kaip paiko vaiko išvedžiojimai, kad dantų valytis neapsimoka, nes paskui juk vis tiek valgysi ir vis tiek apsineš. Išgirstame, numykiame kažką neapibrėžto ir nerandame savyje nei drąsos, nei pilietiškumo paprieštarauti.
Ir taip melas tampa visų priimta tiesa, kuri paskui dar ir laikoma vos ne liaudies išmintimi. Čia mums ne pirmas kartas: pavyzdžiui, kartojo, kartojo kvailiai ir tinginiai, kad „nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“, ir dabar jau ir normalūs žmonės burbteli, kad o ką, girdi, daug tiesos tame yra. Nėra tame tiesos.
Turtas ateina iš darbo.
Ir todėl tas sovietinės vergovės lyginimas su naryste Europos Sąjungoje yra lyg ir visuotinai priimtinas. Gali tai kartoti, ir niekas jau nei durniumi, nei vatniku nepavadins, tik pasakys, kad kiek žmonių, tiek nuomonių. Nors tai ne „nuomonė“, tai nusišnekėjimas.
Kai kas nors teigia, kad skiepai pavojingi ir yra farmacininkų mafijos įbrukti, tai irgi ne nuomonė, tai kvailų žmonių lūpomis kalbanti tamsybė.
Kartojamos nesąmonės pradeda gyventi savo gyvenimą ir prie jų priprantama. Daugelis prisimena tą nesąmonę, girdi, žmonės nubalsavo už stojimą į ES už alaus butelį ir skalbimo miltelius, kuriuos, girdi, dalino balsavusiems teigiamai.
To nebuvo, bet kas dabar prisimena. Seni laikai, kažin kas ten supaisys, daug laiko praėjo, penkiolika metų, ir daugelis jau tuo net neabejoja. Kaip ankstesnė karta buvo įtikėjusi idiotišku prasimanymu, kad Anykščių vyną ir Žagarės vyšnių likerį geria Anglijos karalienė.
Sovietų Sąjungos priespauda su draudimais keliauti, su spygliuota viela, žiniasklaidos cenzūra, spektaklių ir parodų tvirtinimais „meno tarybose“, baudžiamąja psichiatrija, susirašinėjimo su užsieniu kontrole, privataus verslo draudimu, sodo namelių dydžio apribojimais, prievartiniais paskyrimais dirbti po aukštosios mokyklos baigimo, normuojamomis prekėmis, kišimusi į privatų gyvenimą nebuvo tolygi nė vienam iš apribojimų ar taisyklių, pagal kurias gyvena civilizuotas Vakarų pasaulis.
Privalomas automobilių draudimas arba techninė apžiūra nėra valstybės teroras. Sanitarinės normos restoranuose ir kavinėse nėra „sovietinis diktatas“, o taisyklės ir formalumai, susiję su Europos Sąjungos išmokomis, nėra tas pats, kas Maskvos ministerijų ir partijos komitetų komandavimai ir beprasmė biurokratija (kas be ko, niekas neturi pareigos prašyti išmokų – jei tau jos taip nepatinka, gali apsieiti be jų).
Paauglys gali sakyti, kad tėvų reikalavimas susitvarkyti kambarį yra tolygus nacių Vokietijos tvarkai, koncentracijos stovyklai ir kad tai yra beveik Holokaustas ir vergovė, bet tai yra tik isteriško paauglio vapėjimas ir nieko daugiau.
Tai netampa tiesa tik dėl to, kad spuoguotas durnius tai pasakė ir kelis kartus pakartojo.
Didelė problema yra tai, kad auga ištisa karta, nelabai suvokianti naujausios istorijos aplinkybių. Jų tėvai dažniausiai nėra geri pasakotojai arba jų prisiminimai, švelniai tariant, yra storai pertepti nostalgijos kremu ir svaičiojimais apie jaunystės laikus, kai viskas buvo geriau, buvo lieknesni, galėdavo daugiau pakelti gėrimo ir kelnėse geriau stovėjo.
Gerų istorinių pasakojimų apie sovietmetį nėra (gal išskyrus mano knygas, bet nekuklu girtis). Todėl jų vietą užima melagystės apie tai, kad niekas nesirgdavo infekciniais susirgimais, vėžio nebuvo, visus nemokamai gydė, žmonės gyveno iki 100 metų ir visi valgė ekologinę produkciją, vištas be antibiotikų ir pomidorai kvepėjo pomidorais, policija neimdavo kyšių, mokytojai buvo turtingi, o kultūros žmonės maudėsi šampane.
Todėl, kai nupezę priešpensinio amžiaus piliečiai ima lyginti Sovietų Sąjungą su Europos Sąjunga, tai jaunimas nelabai ką gali jiems paprieštarauti, nes stokoja informacijos. Kaip ir visada, atsakymas tamsybei yra švietimas.
Jeigu kiekvienas žinomas žmogus, prisimenantis tuos laikus, nuvažiuotų bent į porą susitikimų su moksleiviais per metus, situacija pradėtų greitai keistis. To sau ir palinkėkim. Tegu bus mažiau melo ir daugiau tikrų istorijų.