Tai analitinių straipsnių rinkinys apie SSRS politiką nuo 1938 m. vadinamojo „Miuncheno suokalbio“ iki pokario „branduolinių lenktynių“.
Dauguma tekstų skirti sovietų–nacių karui. Juose, remiantis autentiškais dokumentais, nagrinėjama ištisų Raudonosios armijos korpusų žūčių istorija, aptariamos mažai žinomos, Kremliui itin nemalonios Leningrado blokados aplinkybės, įtikinamai pasakojama, kaip lendlizas, kurio ypatinga svarba dabartinėje Rusijoje visaip menkinama, faktiškai išgelbėjo Stalino imperiją nuo pražūties, pasitelkus statistiką svarstoma: kas būtų, jei sovietai liktų vienui vieni prieš Hitlerį?
Knygos skyrių „Kodėl Sovietų Sąjunga nugalėjo Antrajame pasauliniame kare?“ galima pavadinti pagrindiniu. M. Soloninas mano, kad sovietų pergalė, nepaisant kai kurių šiandienos Rusijos istorikų tvirtinimų, nebuvo nulemta iš anksto, o pasiekta dėl daugelio sovietams sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.
Pirmoji aplinkybė – tai paties Hitlerio netoliaregiškumas, Maskvos puolimo atidėjimas, nepasitikėjimas daugybe antikomunistiškai nusiteikusių SSRS pakraščių gyventojų, milijonais į nelaisvę patekusių raudonarmiečių, iš kurių Vokietija, jei tinkamai pristatytų kovos prieš bolševizmą idėją ir pažabotų tautinio nepakantumo teorijas, galėjo suburti ištisą kariuomenę.
Istoriko tvirtinimu, dar 1941 m., kai pergalė pati siūlėsi jam į rankas, fiureris nepasinaudojo puikia galimybe pribaigti Staliną.
Antroji aplinkybė – didžiulė amerikiečių (iš dalies ir britų) parama SSRS. Milžiniški šios paramos mastai šiandienos Rusijoje bandomi nutylėti ar net visiškai ignoruojami.
O juk iš tiesų komunistinė imperija gavo kovos technikos, ginkluotės, transporto priemonių, žaliavų, gamybos įrangos, drabužių ir maisto už beveik 10 milijardų dolerių. Pasak M. Solonino, be šios paramos sovietai ne tik nesugebėtų gamintis modernizuotų tankų ir pabūklų, bet netgi tinkamai apauti savo kariuomenės.
Trečioji aplinkybė – metodiškas Vokietijos pramonės, svarbių transporto mazgų, karinių objektų naikinimas.
Didžiulė dalis Vermachto pajėgų buvo atitraukta Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Vakarų fronte, kai visa tai, sąjungininkams nesikišant ar net pasirašius separatinę taiką su Hitleriu, galėtų būti panaudota Rytuose.
Juk karo metais net bombarduojama ir niokojama Vokietija kūrė itin modernias karines technologijas, čia dirbo geriausi pasaulyje išradėjai ir konstruktoriai. Jei visa tai būtų nukreipta prieš Staliną, ar tik netektų pastarajam su visu savo komunistiniu eksperimentu trauktis už Uralo?
Paskutinis M. Solonino knygos skyrius skirtas SSRS ir JAV pokario branduolinio ginklavimosi varžyboms. Pasakojama, kaip sovietai įgijo branduolinį ginklą ir kada žlugo „atominė“ amerikiečių monopolija. Atsakydamas į kai kurių šiandienos Rusijos ultrapatriotų grasinimus nutrinti JAV nuo žemės paviršiaus, autorius primena, kad savo metu amerikiečiai turėjo pakankamai laiko nesunkiai paversti radioaktyvia dykuma pačią Sovietų Sąjungą.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
2015 m. birželio 25 d. „Karo pramonės kurjeris“ publikavo K. Sivkovo, apsišaukėliškos „Geopolitinių problemų akademijos“ prezidento straipsnį, pavadintą „Branduolinis specnazas“. Publikacija sulaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo: internetinio puslapio skaitiklis rodė 87,5 tūkst. peržiūrų, visas straipsnis perspausdintas dideliame Rusijos laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ ir balandžio 1 d. (tai ne juokas) aptartas solidžiame britų „Daily Mail“. Šis susidomėjimas nėra atsitiktinis, – straipsnis jo vertas.
Pirmiausia šiame straipsnyje Sivkovas postuluoja tezę: „Kariniu techniniu lygmeniu Rusija nėra pajėgi varžytis su NATO ir jos sąjungininkais.“ Vidutinį homosovietinį pilietį tokia išvada tiesiog sukrečia: kaipgi taip? Dešimtmečiai įtempto darbo, pasitiktiniai planai, socialistinės lenktynės, „pavyti ir pralenkti“... Tik autorius nenusimena: taip, pavyti mes jau negalime, bet plyta per kuprą trinktelėti, – dar ir kaip įstengtume!
Toliau straipsnyje liejasi vaisingų debiutinių idėjų kaskada. Viena spalvingesnė už kitą:
„Tereikia palyginus nedidelio postūmio, pavyzdžiui, – megatoninės klasės sprogmens detonavimo, kad būtų sukeltas Jeloustouno ugnikalnio išsiveržimas. Padariniai Jungtinėms Valstijoms bus katastrofiški, – ši valstybė tiesiog dings... Kitas „megasmūgio“ variantas – inicijuoti milžinišką cunamį... Bangos aukštis sieks daugiau nei pusantro kilometro, o sugriovimų zona, – 1500 km nuo kranto... Atkreipkite dėmesį, kad banga nuplaus Europą, tai yra visą NATO.“
Viena iš straipsnio paantraščių skamba taip: „Apokalipsė – tai paprasta ir nebrangu.“
Ir pats pono Sivkovo straipsnis, ir jo publikavimo rimtame leidinyje faktas skaitytojui kelia daugybę moralinių, politinių, karinių, filosofinių, medicininio pobūdžio klausimų. Nesu nė vienos šių sričių specialistas, apsiribosiu tik išvardydamas kai kuriuos mažai žinomus, arba – priešingai – anksčiau laiko pamirštus įvykius ir faktus. Tai toks nedidelis paruoštukas didžiosios branduolinės fizikos istorijos tema.
„SSRS teritorija galėjo virsti radioaktyvia dykuma...“
Visiems žinomi (tarp tų, kas apskritai kažką žino) įvykiai rutuliojosi taip: amerikiečiai pirmieji sukūrė branduolinį ginklą, bet 1949 m. SSRS išbandė savo atominę bombą (labiausiai išmanantys pridės, kad „vienas prie vieno“ nukopijuotą iš amerikiečių), taip sugriovė JAV monopoliją disponuojant stebuklingu ginklu. O paskui sovietai apskritai pralenkė konkurentę, pirmieji įgijo termobranduolinę („vandenilio“) bombą.
Tačiau specialistų nuomonė kardinaliai skiriasi nuo šio džiaugsmingo paveikslėlio:
„1953 m. JAV branduolinis potencialas – 1169 koviniai užtaisai, kurių bendras tonažas – 73 megatonos (vidutiniškai po 62 kilotonas vienam koviniam užtaisui – M. S.). Šie skaičiai, įsiplieskus ginkluotam konfliktui, iš esmės nieko nenulemtų. Tačiau 1957 m. JAV branduolinis potencialas jau buvo sudarytas iš 5543 kovinių užtaisų, kurių bendras tonažas – 17 500 megatonų (vidutiniškai po 3157 kilotonas vienam koviniam užtaisui – M. S.). Šio potencialo pakaktų, kad 1,5 mln. km2 SSRS zona būtų visiškai sugriauta, o dar 2 mln. km2 virstų ištisine gaisraviete. Praėjus parai po sprogimo, radioaktyvaus užterštumo zona (išorinio apšvitinimo lygis daugiau nei 300 rentgenų / val.) galėtų apimti daugiau nei 10 mln. km2. Faktiškai tai reiškė, kad SSRS teritorija galėtų virsti radioaktyvia dykuma. SSRS branduolinis arsenalas, kuris tuo metu buvo kur kas (tai yra, šimtus kartų – M. S.) kuklesnis ir mastais, ir transportavimo galimybėmis, kaip realus ginklas JAV negąsdino.“
Likęs straipsnio tekstas – laikraštinio formato apribotas komentaras prie anksčiau cituotos RFBC (Rusijos federalinio branduolinio centro) specialistų nuomonės (šis centras – vienas iš dviejų pagrindinių SSRS branduolinio ginklo kūrėjų, dar vadinamas „Arzamas-16“, „KB-11“). Pradžioje įterpkime vieną trumpą, bet svarbų patikslinimą – 1949 m. branduolinės bombos Sovietų Sąjunga neturėjo. Žodis „bomba“ rusų kalba visada reiškė kažką mobilų, skriejantį ore, o 1949 m. rugpjūčio 29 d. Semiplatinsko poligone susprogdintas stacionarus branduolinis užtaisas. Ar sudėtinga įdėti jau turimą branduolinį užtaisą į aviacinės bombos korpusą? Štai ir amerikiečiai iš pradžių manė, kad nesudėtinga, ypač lyginant su tuo milžinišku sudėtingiausių mokslinių, inžinerinių ir gamybinių užduočių kamuoliu, atsirandančiu kelių dešimčių kilogramų skylančiųjų medžiagų gavimo ir šių medžiagų pavertimo sprogstamuoju užtaisu, kelyje.
1944 m. spalį JAV pradėta eksperimentuoti su pirmosios plutonio bombos maketais, vertintas galimas sprogmens svoris ir gabaritai. Ir staiga paaiškėjo, kad „maža techninė problema“ kuriant naują ginklą gresia virsti neįkandama užduotimi. Bomba krito labai nestabiliai, visoje skrydžio trajektorijoje gaminys blaškėsi 20–30 laipsnių į šalis, krisdavo nenuspėjamoje vietoje. Paprasčiausias, logiškiausias sprendimas – padidinti galinėje bombos dalyje išdėstytus „sparnus“ buvo neįgyvendinamas, nes gaminys ir taip vos tilpo į B-29 bombų skyrių. Teko kreiptis pagalbos į britus, turinčius didelę supersunkiųjų bombų gamybos patirtį.
Krintančios bombos nestabilumo priežastis nebuvo paprasta. Numestas iš didelio aukščio aerodinamiškai labai sunkus (2660 kg kvadratiniam skersinio pjūvio metrui) sprogmuo beveik pasiekdavo garso sklidimo greitį, aplink jo visiškai „neteisingą“ (viršgarsinės dinamikos požiūriu) korpusą (trumpas, pailgėjimas vos 2,2) stichiškai susidarydavo vietiniai sutankėjimo šuoliai. Išspręsti problemą pavyko prie stabilizatoriaus, skersai oro srautų, pritvirtinus „stabdžius“ – metalines plokštes.
Internete apstu amerikiečių „Dručkio“ („Fat Man“) ir pirmosios sovietų branduolinės bombos RDS-1 nuotraukų. Aiškiai matyti stabilizatorių konstrukcijos skirtumai: oro stabdis yra ir vienoje, ir kitoje, bet bendra stabilizatoriaus forma skiriasi. Tokie akivaizdūs faktai. Mano trapi hipotezė yra tokia, kad „naudingi idiotai“, perdavę sovietų žvalgybai išsamią informaciją apie skylančiųjų medžiagų gavybos technologijas ir sprogstamojo užtaiso konstrukciją milimetro tikslumu (nebuvo pamiršta net 0,1 mm storio aukso folija tarp dviejų plutonio branduolio dalių), buvo rasti tarptautinės (žydiškos, jei jau kalbėsime atvirai) fizikų komandos gretose. O stabilizatorių, matyt, kūrė visiškai kiti asmenys, kitoje žinyboje ir kitoje vietoje.
Amerikiečių sprogstamojo užtaiso konstrukciją „Arzamas-16“ nukopijavo tiksliai, o štai aerodinaminius bombos klausimus teko spręsti savarankiškai. Tam darbui reikėjo laiko. Kiek konkrečiai? Nežinau, bet pirmoji sovietų branduolinė bomba (ne užtaisas bokšte, o iš lėktuvo bombų skyriaus išmestas daiktas) išbandyta tik 1951 m. spalio 18 d., tai yra prabėgus 2 metams ir 50 dienų nuo pirmojo sovietų branduolinio sprogimo. Variantą „o mes ir nenorėjome išbandyti bombos, mums pakako bokšto“ atmeskime iškart, be diskusijų. Dar ir kaip norėjo, visada norėjo ir teisingai norėjo! Branduolinio ginklo bandymai – neįtikimai brangus malonumas. Jiems naudojamos brangios, gramais ir dulkelėmis skaičiuojamos medžiagos, todėl visada siekiama išbandyti konstrukcijos požiūriu ištobulintą kovinį užtaisą. Ir pirmoji visavertė dviejų stadijų RDS-37, ir garsioji milžiniškos 50 megatonų galios „Bombų karalienė“ bandytos ne bokšte, o išmetant iš lėktuvo.
Ne mažiau reikšmingas pastebėjimas, kad „branduolinės monopolijos likvidavimas“ iš esmės negalėjo įvykti akimirksniu, tarsi spragtelėjus pirštais: vakar ta monopolija buvo, o šiandien jau nėra. Tai ne vienadienis įvykis, o ilgas procesas. Vienetinis paskiro užtaiso išbandymas jei ir pakelia šalį iki „branduolinės valstybės“ statuso, tai tik politiniame, propagandiniame lygmenyje. Ir pirmąją „bombą“ (1949 m. rugpjūčio 29 d.), ir pirmąją tikrą bombą (1951 m. spalio 18 d.) Stalinas tegalėjo numesti sau ant galvos, nes vienintelis sovietų bombonešis (keturmotoris B-29), galintis pakelti tokį daugiatonį svorį į padangę, niekaip neįstengtų pasiekti JAV. Net jei tai būtų savižudiškas skrydis „į vieną pusę“.
Prie gabenimo priemonių problemos dar grįšime, o kol kas paminėkime, kad nepakankamą branduolinių bombų galią, norint spręsti strateginius klausimus, buvo galima kompensuoti dideliu jų skaičiumi. Tad reikėjo smarkiai intensyvinti skylančiųjų medžiagų (plutonis 239 ir uranas 235) gavybą. Amerikiečiai, remdamiesi sava patirtimi, žinojo, kiek tai kainuoja, tad vienetinio gaminio išbandymu juos vargu ar buvo galima smarkiai išgąsdinti.
Mėgindami pradėti branduolinių užtaisų serijinę gamyba SSRS mokslininkai susidūrė su rimtomis (ir neišvengiamomis, žinant užduoties sudėtingumą) problemomis. Nerealios planinės užduotys – iki 1947 m. pabaigos gaminti po 200 g skylančiųjų medžiagų per parą – buvo iš anksto pasmerktos žlugti. Technologinis reaktorius („gamykla Nr. 817“), paleistas 1948 m. vasarą, per pirmuosius metus avariniu būdu stabdytas 42 (!) kartus. 1949 m. sausį reaktorius išvežtas kapitaliai remontuoti. Taip pat sunkiai dirbo ir radiochemijos gamykla („Čeliabinsk-40“), kur iš apšvitintų, tai yra mirtinai pavojingų personalui, reaktoriaus blokų reikėjo „ištraukti“ brangųjį plutonį ir visiškai jį išvalyti.
O tuo metu amerikiečiai jau „štampavo“ bombas šimtais. Kai SSRS susprogdino pirmąjį branduolinį užtaisą, JAV pagaminta 120 aviacinių bombų Mk-3 (serijinei gamybai pritaikytas ir patobulintas „Dručkis“). Nuo 1949 iki 1953 m. pridėta dar 550 vienetų, techninėmis charakteristikomis panašių į Mk-4. 1951 m. birželį pradėta Mk-6 serijinė gamyba. Ji buvo tokių pačių gabaritų, tačiau svėrė kiek mažiau (3800 vietoj 4700 kg). Per ketverius metus pagaminta 1100 vienetų (ne, tai ne klaida).
1952 m. liepą 190 tempu vienetų per metus pradėtos gaminti Mk-7. Ši 60 kilotonų trotilo užtaiso galios bomba svėrė vos 765 kg. „Septyniukės“ sukūrimas reiškė radikalų posūkį nuo kiekybės prie kokybės. Dabar, smogiant branduolinį smūgį SSRS teritorijai, galėjo būti panaudoti šimtai „žemiau radaro“ taikinį galinčių pasiekti naikintuvų bombonešių, besibazuojančių Vakarų Europos, Turkijos ir Irano aerodromuose.
Taigi specialistai tikina, kad 1953 m. amerikiečių sukaupti 1169 branduoliniai užtaisai „negalėjo nulemti galimo didelio susidūrimo su SSRS baigties“. Sunku (o ir nereikia) ginčytis su ekspertais, bet vis tiek noriu paklausti: ką jie turėjo galvoje kalbėdami apie „susidūrimo baigtį“? Visišką teritorijos nuo Barenco iki Juodosios jūros išdeginimą? Net atmetus galimą „darbo broką“ (nepataikymas, techninis gedimas, branduolinį ginklą gabenančio lėktuvo numušimas), amerikiečiai galėjo numesti ant kiekvienos bent kiek reikšmingesnės sovietų gamyklos, elektrinės, jūrų uosto dvi tris branduolines bombas. Šimtai branduolinių sprogimų – tai visiškas SSRS pramonės, transporto ir energetinės infrasktruktūros sunaikinimas, tada gyventojams tektų apšvitintą žemę arti medine žagre. Ta pačia („Stalinas priėmė Rusiją su žagre, o paliko su branduoline bomba“).