Ko norėti, juk rumunai, pasakys daugelis. Bet rumunų bėdos priežastis kita: jie susirgo dėl atsilikimo ir kvailumo, nes ši šalis, per klaidą ir Dievo malonę pataikiusi į Europos Sąjungą (kaip ir Lietuva, kuri kasdien turi klauptis ant kelių ir dėkoti, kad mus priėmė pas civilizuotus žmones), nusprendė apsieiti be mokslo išradimo, išgelbėjusio milijonus gyvybių.
Nereikia juoktis: mes ne kitokie.
Pas mus irgi tikima ateities pranašautoja Vanga iš Bulgarijos vienkiemio, savais bioenergetikais, horoskopais ir magišku vandeniu, įkrautais energija gintarais, psichotropine kaldrute, žaliaisiais su visureigiu „Escalade“, suklastotais rinkimais, tuo, kad vaikams negalima paprikų ir apelsinų, natrio monogliutamato mirtinu pavojumi, tikima kuo tik nori, tik ne tuo, kad nuo infekcinių susirgimų galima apsisaugoti vakcinos pagalba.
Viskas eina geryn: pajamos, gyvenimo trukmė, saugumas keliuose, vandens ir oro švara, šiukšlių surinkimas, bet kolektyvinis idiotizmas nesigydo, tik stiprėja.
Leiskit man pavardinti. Lietuviai išmoko vairuoti ir praleisti iš šalutinio kelio važiuojantį vairuotoją. Pasidarė gėda ploti lėktuvui nusileidus, taip pat šnirpštis ant grindinio, užsispaudus vieną šnervę ir taikant snarglį šaulio tikslumu, garsiai skrepliuotis, per naujuosius metus daužyti butelius Katedros aikštėje, eiti į Kirkorovo ir kitų vatinių atlikėjų koncertus (nesakau, kad nėra kas eina, tiesiog einantys jau nebesigiria).
Dezodorantas ir kasdienis dušas jau nebėra „pidarasto“ požymis, profesionali dantų higiena yra nebe vien tai, apie ką pasakoja grįžę iš Amerikos giminaičiai, šiukšlinti gatvėse yra sarmata ir blogo išsiauklėjimo požymis, vaikus mušantys ir apie tai besigiriantys greitai pasigaili, kad gyrėsi (nors ir dar nesigaili, kad mušė).
Restoranai ir užkandinės jau bijo karpyti servetėles trikampiukais (anksčiau taip darė, kad mažiau išsinaudotų), o ir raginimų mėtyti panaudotą tualetinį popierių į atskirą kibirą jau vis mažiau matyti (jeigu jūsų tualetas užsikemša nuo tualetinio popieriaus, jums reikia perkelti restoraną kur nors kitur arba pirkti greitai tirpstantį tualetinį popierių, arba kieme pasistatyti mobilią tualeto būdelę).
Šimtai dalykų eina geryn, netgi kai kurie pirkėjai parduotuvėse išmoko po savęs pasidėti tą plastiko skirtuką, galvodami apie kitą klientą, o jau kad tūkstančiai žmonių nulipo nuo medžio ir išmoko pagaliau prilaikyti paskui save kitam einančiam duris, tai jau nebekalbėsiu.
Lietuva kuo toliau, tuo labiau tampa civilizuota šalimi, ir net kai kurie žmonės jau šypsosi ir atsako į šypsenas (išskyrus tas kasininkes, kurios ne tik nesišypso, bet demonstratyviai nesiteikia atsakyti į pasisveikinimus – aš pažadu čia ir dabar, kad kitą kartą padarysiu parduotuvėje spektaklį, kai kasininkė neatsakys į „laba diena“ arba „ačiū“ ir toliau sėdės nuskriausta ir nelaiminga, tai aš pasirūpinsiu, kad jos ta diena taptų dar nelaimingesnė, patikėkit, turiu būdų).
Tačiau vienas dalykas vis dar negerėja, o blogėja, ir sparčiai: tai aršumas raštingų, dažnai ir užsienio kalbą mokančių, žmonių, kuriuos aplenkė civilizacija ir kurie yra skiepų priešininkai. Nes jie įsitikinę, kad yra didelis farmacijos sąmokslas („Big Pharma“, sako jie, „Didžioji Farmacija“, nusikaltėlių klanas, sąmokslo laboratorijos).
Taip, Lietuva turi ir kitas nukvakusias bendruomenes (pvz.., karingieji veganai, kurie feisbuko grupėse diskutuoja apie tai, ar distiliuotas vanduo yra veganiškas), turi ir unikalų violetinį patvorį (šitų sezonas tuoj vėl prasidės, kai tetą Neringą atveš iš Amerikos kaip kokią keliaujančią atlikėją su koncertiniu turu ir turėsim vėl linksmybių), turi kalbainius, kurie negali leisti angliško plakato be lietuviško vertimo sostinėje, nepaisant to, kad visa tikslinė auditorija kalba angliškai ir nė vienam žmogui to vertimo nereikia. Kaip ir kiekvienoje visuomenėje, yra atsilupėlių.
Tačiau nė viena bendruomenė nėra tokia kraupiai viduramžiška, kaip mamos, kurios kovoja dėl teisės neskiepyti vaikų.
Nors, pasiklausius jų kalbų, jas aplenkė evoliucija (nesu tikras, bet kai kurios jų turėtų turėti tik po keturis pirštus ant galūnių, kaip Simpsonai, ir kvėpuoti pro žabtus, kaip ropliai), tačiau joms tai netrukdė vystytis, kaip vystosi gripo virusas.
Ankstyvosios antiskiepininkės buvo tylios ir kuklios, tiesiog per daug skaičiusios juodašimtiškų šamanų lankstinukų, bet laikėsi daugiausiai tyliai, bendravo forumiukuose ir galvų nekėlė, kaip pirmieji krikščionys, kurie slėpėsi Romos katakombose ir rašė slaptus manuskriptus.
Kaip viskas pasikeitė! Jos dabar įžūlios ir pasitikinčios savimi, ir neša tikėjimo žodį toli už savo feisbuko grupių ir interneto ratelių. Sava parapija jau visa evangelizuota, dabar jos eina skleisti žodį pagonims, kurie vis dar nesuprato, kad Didžioji Farma zombina ir mankurtizuoja jų vaikus, manipuliuoja jais ir ruošia naujas kartas baisiai vergovei.
Jos pasiruošusios kibti į plaukus visiems, kas juokiasi iš jų, ir puola su viduramžių agresija. Tokios kaip jos prieš kelis šimtus metų degindavo raganas ir eretikus miestų aikštėse.
Įvaldžiusios XXI amžiaus šneką ir atsikirtimus, skiepų priešininkės liepia netikėliams „mokytis priimti kitokią nuomonę“, kviečia „tolerancijos“ ir kalba, kad mokslas dar tiksliai nėra nustatęs, kaip ligos atsiranda: ar nuo užkrato, ar nuo prakeiksmo, ar nuo blogos akies, todėl ir skiepytis „chemija“ yra netikslinga.
Dar ir nebūtinai chemija: juk žinoma (tiems, kas tuo tiki), kad Didžioji Farma slapčia gamina skiepus iš negyvų (o gal ir gyvų) gemalų, renkamų aborto klinikose, iš beždžionių placentų ir iš slaptose ligoninėse laikomų pasmerktųjų ligonių organų, tik niekas apie tai nekalba, nes Didžioji Farma ir vyriausybė, kuri eina su farmacininkais ranka rankon, moka slėpti informaciją ir keršyti skelbiantiems.
Kodėl sielojuosi ir nirštu dėl tų lupenų? Nes man gaila Lietuvos. Aš nenoriu, kad Lietuva būtų laukinė, nes tik laukiniuose kraštuose dominuoja ir gerai jaučiasi visokie sąmokslo teorijų skleidėjai ir pseudomokslo kariūnai. Afrikoje ir Pietų Amerikoje raganiai, žyniai ir visokie astrologai yra kasdienio dialogo dalis, ir tai viena priežasčių, kodėl tie žemynai tokie atsilikę.
Pseudomokslas yra ne nuomonė, ne normos variantas, o juo tikintys nėra nekalti žodžio laisve besinaudojantys: ne, tai nuodas ir požymis, kad kažkas labai blogai visuomenėje.
Kai žmogus kosėja krauju, tai nėra jo individualumo raiška, tai rimta liga, kurią reikia gydyti. Kai moteris internete rašo, kad vaikų nereikia skiepyti, nes galima užkrėsti autizmu, tai irgi liga: tokius žmones turėtų rasti socialinės tarnybos ir, kol ne vėlu, atimti iš jų vaikus ir augintinius (gali pakenkti ir šuniukams ir katinėliams) ir izoliuoti nuo visuomenės.
Pagalvojus, gal norvegai ir nėra taip jau neteisūs, kai iš lietuvių atiminėja vaikus. Matyt, mato tuos atvejus, kai nėra kito pasirinkimo, ir jaučiasi atsakingi už tai, kas darosi jų žemėje. Šito reikėtų pasimokyti iš šiaurinių kaimynų, nes tolerancija kvailybei mums kainuoja pernelyg brangiai.