Olandas buvo pasmerktas be tikslo bastytis vandenynais, kur mus plukdo bebaimiai Vyriausybės kapitonai ir bocmanai, irgi niekas nežino. Ne, rimtai – ar galit pasakyti, koks mūsų laivo kursas?
Prie „Skrajojančio olando“ šturvalo stovėjo su velniu susidėjęs kapitonas, pas mus matant besikeičiančią premjero retoriką ir reakcijas, irgi atrodo, kad 1700 eurų į rankas mėnesinio lizingo periodas baigėsi ir pagal sutartį su Mefistofeliu atėjo laikas mokėti skolas.
Tačiau šiandien ne apie kapitonus, o apie jų komandas. Praėjusios vyriausybės „Skrajojančio olando“ kapitono padėjėjai ir bocmanai atrodė taip tarsi paskutinę minutę būtų ištraukti iš tarpuvarčių, uosto smuklių ir nuodėmių namų. Pripažinkime, dėl jų elgesio buvo gėda. Dėl vienų momentinė, dėl kitų permanentinė.
Teisingumą turėjusi užtikrinti kapitono padėjėja Milda iškrito per bortą ir iki šiol jos niekas nepasigedo. Paskui ją laivo gydytojas Aurelijus išmetė visas romo statines ir tai jau buvo skaudesnė netektis.
Bet tokios visa apimančios gėdos lyg ir nebuvo. Na, žinot, kuri kaip gerų kvepalų šleifas lydėjo ankstesnius bocmanus, padėjėjus ir ministrus. Pasirinkit - zadanijų ministras Trečiokas, švietimo ministrė Autronė (tik primenu, kad ji pati klysdavo rašydama savo vardą), gražioji socmino deivė Algimanta, auksinių šaukštų ministras Juozas, nestukačius kitas Juozas ir kiti personažai.
Ir jau darėsi nejauku – negi neturėsime personažo, į kurį žiūrint norėsis užsidengti akis pirštais tarsi žiūrėtum serialą „The Office“ (britišką ar amerikietišką, nesvarbu, vis tiek pirštai laikomi akių lygyje).
Po pastarųjų dienų įvykių galime lengviau atsikvėpti – turim tokį gėdą atnešantį personažą „Skrajojančiame olande“, ir tai yra už sūdytą kiaulieną ir kopūstus laive atsakingas Bronius.
Markauskiados skandalas buvo užprogramuotas iš anksto. Na, sunku tikėtis, kad tampriais ryšiais su žemės ūkio verslu susijęs, buvęs pagrindinis šalies ūkininkų lobistas ir dar teistas už magistralių blokadą Bronius Markauskas neužlėktų ant posūkio. Keisčiau, kad dar tiek ilgiau laikėsi, nors varpeliai tilindžiavo ant tų posūkių.
Pernai vasarį dėl iššvaistytų lėšų ir fiktyvių sandorių turėjo pasitraukti Markausko patarėjas V. Kirsnickas. Ministras gailėjo gero žmogaus ir piktinosi, kad žiniasklaida čia negerą darbą padarė.
Gėdos nebuvo – ministrai turi ginti savus.
Pernai lapkritį ministras įsakymu pagerino gyvenimą pienines karves auginantiems ūkininkams ir tuo pačiu savo mamai Sofijai. Visai netyčia. Tiesiog taip gavosi. Ministras sakė, kad mamos ūkis labai mažas ir tas finansinės paramos padidėjimas tiesiog juokingas.
Gėdos nebuvo – ministrai irgi turi mamas.
Šių metų sausį VTEK pradėjo tirti, ar ministras nepersistengė į Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovus skirdamas Eriką Bėrontą, kuris vėlgi skyrė paramą kooperatyvui, kurio valdybos nariu buvo ministras, o dabar mama Sofija.
Gėdos nebuvo – ministrai turi ginti savus, o kadangi turi mamas, tai savi turi pasirūpinti mamomis.
Vasarį buvo paviešintas ministro pokalbis su buvusiu Nacionalinės žemės tarnybos vadovu D. Kupriu, kuriame ministras minėjo, kad gali straipsnį vieną neeilinį užmesti ir, aišku, ras prie ko prisiknisti.
Po to, ministras tikino, kad kažką gąsdinti ir šantažuoti tai ne jo natūroje.
Gėdos nebuvo – ministrai ne gąsdina, ministrai pasakoja, kas bus toliau.
Geriau ne šantažuoti, o padaryti taip, kad tave girtų. Žemės ūkio ministerija užsisakė viešinimo paslaugų už beveik 6 milijonus eurų, kai kur permokėdama beveik 8 kartus daugiau nei rinkos kainos. Ministras sakė, kad čia tik kuriamas mitas, kad Markauskas norės visur reklamuotis, bet yra ne taip.
Gėdos nebuvo – ministrai privalo girti save už valstybės pinigus, nes gi ne durnas, kad girtumeisi už savus, o dykai juk niekas gero žodžio nepasakys.
Ir paskutinė naujiena – portalas 15min.lt pranešė, kad visur spėjanti šustroji ministro mama Sofija sklypais naudojasi be savininkų leidimo , nėra įregistravus nuomos ir dar gauna ES išmokas.
Čia jau gėda pradėjo skleistis ir visu gražumu pokštelėjo po ministro benefiso Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“. Vis tiek nesuprantu, ko jie ten eina?
Kaip kokie lemingai – visi šoka nuo uolos, bet kiekvienas tikisi, kad širdyje yra erelis ir krisdamas dar spės išmokti skraidyti.
„Neneigiu netyčinės klaidos“, „Kapeikos vertas reikalas“, „Labai išgyvenu ir mažai miegu“, „pradėsiu rašyti romaną, nes istorijos keistos“ - laidoje ir kitur vapėjo ministras.
Apie tokius atvirus melus dėl neegzistuojančios žodinės sutarties – ką jau ir kalbėti.
„Gauti išmokas už žemę, dirbamą be savininko sutikimo, nėra nusikalstama“ - o štai čia ministro pasisakymų deimantas, jo „Afrikos žvaigždė“.
Toks ministro žodis neabejotinai įkvepia visus realiai už nieką sėdinčius – nuo Lukiškių iki Pravieniškių. Tesklinda žinia – gauti pajamas už be savininko sutikimo naudojamus ar tiesiog pasiimtus dalykus nėra nusikalstama.
Ką į tai „Skrajojančio olando“ kapitonas? O ką kapitonas Saulius?
Kapitonui Sauliui viskas gerai. Ministro reikalai yra tik jo šeimos reikalai ir nieko daugiau. Priežasčių trauktis ministrui jis nemato, bet ministras turi susitvarkyti ir apsispręsti, kas jam svarbiau – verslas ar politika.
O captain! My captain!
Ministras turi dabar apsispręsti, kas jam svarbiau? Dabar? Po pusantrų metų ministravimo ir virš galvos plevenančia mamos Sofijos šmėkla? Rimtai?
Kokio gi dydžio interesų kablį jis yra įvaręs tau į nugarą, kapitone Sauliau?
Kur dingo tas principingasis vedlys, prisiekinėjęs savo siela, kad jo laivas bus skaidrus it permatomas? Kažkas jį iš mūsų atėmė. O gal jo niekada ir nebuvo, tik Mefistofelio ir Fausto suvaidinta scena.
Haiku
Ministro žodis
Įsakymai ir nuomos
Mamytei brangiai