Daugiau kaip ketvirtį amžiaus dirbdamas žurnalistinį darbą nepriklausau jokiai partijai, nes Visuomenės informavimo etikos kodekse labai aiškiai parašyta: „Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su dalyvavimu politinių partijų veikloje“. Tačiau joks kodeksas nedraudžia žurnalistui turėti pažiūras, vertybių sistemą, kuria vadovaujasi kasdieniame gyvenime ir profesinėje veikloje.
Tačiau vos tik žurnalistas viešojoje erdvėje pareiškia savo nuomonę, pavyzdžiui, šioje skiltyje, kuri taip ir vadinasi „Nuomonių ringas“, būtinai atsiranda ne viena dešimtis skaitytojų, pasigendančių jų keistai suprasto objektyvumo. Ar tai būtų Rimvydo Valatkos, ar Andriaus Užkalnio straipsnis, komentatoriai tiesiog niršta, kaip gi autorius drįsta turėti ir viešai reikšti savo pažiūras.
Sumeluokite lietuviui, apvokite jį vidurį baltos dienos, pasituštinkite ant kilimėlio prie jo durų ir dar paskambinęs paprašykite popieriaus – po mėnesio jis viską užmirš. Esame pasiekę tokį pseudotolerancijos lygį, kai kone kiekvienas viešas asmuo gali elgtis kaip Egidijus Dragūnas ir nesulaukti jokių juntamų pasekmių. Bus naujas albumas, naujas koncertinis turas ir vėl susirinks pilnutėlės arenos klausytojų, o naujienų portalų žurnalistai varžysis, kas pirmas pateiks šou užkulisių naujienas.
„Nesmerk ir nebūsi smerkiamas“ reiškia ne krikščionišką atlaidumą, o vertybinio stuburo neturėjimą, kai net girtas eismo įvykį sukėlęs vairuotojas sulaukia tiek pat užuojautos, kaip ir jo sužalotos aukos, nes skaitytojas pats retkarčiais parvairuoja namo įkaušęs ir turi tam tūkstantį pasiteisinimų.
Tačiau yra viena žmogaus savybė, kurios minia jums niekada neatleis – tai savo pažiūrų turėjimas. Nes minios žmogus pats nieko panašaus neturi ir vadovaujasi ne pažiūromis, o galią turinčio autoriteto komandomis. Kalbantis galvijas arba vergas pažiūrų juk negali turėti, nes tai – laisvųjų privilegija.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pakanka prisiminti, kaip Druskininkų merui Ričardui Malinauskui pamojus, kone visas socialdemokratų skyrius atsižadėjo LSDP, o po metų tas pats nutiko TS-LKD valdytuose Lazdijuose. O šį penktadienį R. Malinausko vadovaujama asociacija „Už Druskininkus“, krepšinio trenerio Tomo Pačėso vadovaujamas judėjimas „Už Alytų“ ir Lazdijų mero Artūro Margelio pirmininkaujama organizacija „Pirmyn! Kartu mes galime“ įkūrė asociaciją „Už Lietuvą”. Kai šita Ukrainos Regionų partiją truputį primenanti liga apims visą Lietuvą, o tokių požymių jau galima įžvelgti, ir 2020 m. per vienmandates apygardas užpildys bent trečdalį Seimo provincijos kunigaikštukų tampomais už virvučių nariais, feisbuko elitas galės dar kartą paaimanuoti, kad Lietuvos rinkėjai lipa kaskart vis ant naujo grėblio.
Demokratijos pamatai buvo užminuoti tuomet, kai vykdydamas Konstitucinio Teismo sprendimą Seimas leido savivaldos rinkimuose dalyvauti nepartiniams judėjimams, bet nenumatė jiems tokių pat kaip politinėms partijoms veiklos finansavimo kontrolės mechanizmų.
Politinių partijų demonizavimas prasidėjo drauge su jų atsiradimu pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, ir labiausiai čia pasistengė dviejų tuomet dominavusių žiniasklaidos rinkoje dienraščių leidėjai. Nuostata, kad visi politikai yra vagys, o politinės partijos – organizuotos paeiliui paprastą žmogų plėšiančios gaujos – kaltos į galvas daugiau kaip porą dešimtmečių. Iš pradžių tai leido parduoti daugiau laikraščių, o paskui tapo tiesiog įpročiu.
Net ir dabar, kai vienas iš tų leidėjų juokina skaitytojus savo išgalvotais „KGB sąrašais“, o kitas teisiamas už prekybą įtaka, pastarojo valdomo dienraščio paskleista „MG Baltic“ bylos liudijimų ištraukų interpretacija kažkodėl vertinama kaip žurnalistinis kūrinys, o ne užsakymo diskredituoti koncerno „Avia Solutions Group“ ryšiais su Rusija susidomėjusius politikus vykdymą.
Liūdniausia, kad politikos demonizavimo retoriką jau senokai perėmė patys politikai. Jeigu į Seimą išrinktas asmuo sako atėjęs ten ne politikuoti, o dirbti, tai kažkas turėtų jam įkišti į rankas šluotą ir išvyti iš posėdžių salės į gatvę. Pamojuos gryname ore – vis bus daugiau naudos, negu salėje orą gadinti.
Manau, kad politinės partijos yra didžiausia nacionalinė vertybė, sukūrusi mūsų valstybės pamatą – veikiančią demokratiją. Todėl bet koks kėsinimasis jas silpninti, pavyzdžiui, siūlant keisti rinkimų sistemą atsisakant pagal partinius sąrašus renkamos Seimo dalies, yra ne ką mažiau pavojingas pasikėsinimas į konstitucinę valstybės sąrangą ir grėsmė demokratijai, negu ginkluoto perversmo organizavimas ir gerokai pavojingesnis už banalų terorizmą.
Liūdna, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, net ir paskutiniais savo kadencijos metais, kai nebeliko jokio reikalo vaikytis aukštų reitingų, ne visuomet sugeba įvertinti politinių partijų svarbą. Taip atsiranda pasvarstymai apie Vyriausiosios rinkimų komisijos depolitizavimą, nors be partijų atstovų VRK mes net nebūtumėm sužinoję, į kurį stalčių komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė nukišo „Naisių vasaros“ tyrimo medžiagą.
Jeigu iš tiesų norime sulaukti, kada Lietuva taps atsparia išorės ir vidaus grėsmėms laisvų piliečių valstybe, kurioje visi gyventojai jaustųsi atstovaujami, turėtumėm planingai stiprinti partinę sistemą ne tik didinami biudžetinį finansavimą rinkėjų pasitikėjimą gavusioms partijoms, bet ir mokesčių lengvatomis skatindami piliečių dalyvavimą partijų veikloje. Mokyklose veikiančias politines jaunimo organizacijas būtų prasminga prilyginti papildomam ugdymui ir mokėti algas jų vadovams, o rinkimų sistemoje tiesiog neturėtų likti nepartinių landų į savivaldą ir Seimą.