Tad šitame kontekste kyla pagrįstas nuogąstavimas dėl sprendimų „apjungti“ nelabai apjungiamas institucijas – Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC), kuris išskirtinai dirba istorinės atminties klausimu.

Premjero S. Skvernelio sudarytos darbo grupės tarpinės išvados teigia, kad 5 skirtingo profilio institucijas jungia vienas dėmuo — jie visi humanitarinės krypties, todėl vardan optimizacijos anokia bėda būtų juos visus patupdyti po vienu sparnu.

Savaime suprantama, pasiūlymas sukėlė didžiulį ažiotažą socialiniuose tinkluose, institutuose dirbančių žmonių nepasitenkinimą bei lietuvių literatūros, istorijos, kultūros ekspertų pasipiktinimą. Kiekvienas iš minėtų institutų dirba savo srities ekspertinį tiriamąjį darbą, o LGGRTC rūpinasi sovietų ir nacių nusikaltimų tyrinėjimų, rezistencijos ir valstybės istorinės atminties klausimais, tad bet kokia šių struktūrų konsolidacija atrodo įtartinai.

Taip pat įtartinai atrodo ir pats darbo grupės veikimo principas – bent jau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos žmonės nėra informuojami nei apie pasiūlymų turinį, nei apie perspektyvas, nėra kviečiami į posėdžius ar išvadų pristatymus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nuo pat įkūrimo 1993 m. yra viena solidžiausių Lietuvos ekspertinių agentūrų. Per šiuos beveik 25 metus centras nudirbo prasmingus darbus, išleido daugybę sovietų represijas Lietuvoje tyrinėjančių knygų, išspausdino ne vieną partizanų dienoraštį (kad ir, pavyzdžiui, antrąjį partizano Vanago atsiminimų leidimą).

Taip pat buvo bei tebėra svarbi centro politinė laikysena momentais, kai sovietų okupacijos nusikaltimai ar partizanų indėlis į valstybingumo atstatymą tam tikrų politinių jėgų būdavo kvestionuojami. Tokiais momentais centras solidžiai pateikdavo grynus faktus ir panaikindavo galimybę manipuliuoti jautriausiais mūsų istorijos įvykiais.

LGGRTC rūsiai — pirmoji vieta, į kurią norisi vesti į Lietuvą atvykusius užsienio kolegas, bičiulius, kur geriausiai justi žiaurios mūsų istorijos dramos. Kartu muziejus yra atsakingas už visą puokštę smulkesnių su sovietų represijomis ir partizanų rezistencija susijusių muziejų globą regionuose. Taigi, centras ir muziejus užsiima kertine istorinės atminties edukacijos misija.

Pagal Vyriausybės planą, sujungus 5 institucijas į vieną, bus galima „efektyviau įgyvendinti bendrą visiems humanitarinių mokslų institutams lituanistikos prioriteto misiją“ ir ją susieti su „valstybei ir visuomenei aktualiais uždaviniais“. Sunkiai įsivaizduoju pretekstą, kaip vardan efektyvumo galima suniveliuoti lietuvių tautosaką, LDK istoriją ar partizanų rezistenciją tiriančias struktūras.

Pati idėja peržiūrėti institutų veiklą nėra bloga. Kaip ir visose valstybės išlaikomuose struktūrose, spręstinų klausimų ir čia gali netrūkti, tad siekis apžvelgti jų veiklą nėra iš esmės blogas. Tačiau toks variantas, kuris šiandien šmėžuoja Vyriausybės koridoriuose, yra akivaizdžiai nepasvertas, paskubomis rengtas ir griaunantis tikrąją institutų bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro misiją.

Keistai ir nenuovokiai atrodo Skvernelio darbo grupės siūlymas šiomis dienomis keisti esamą padėtį būtent Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre. Juk vykstant informaciniam karui centras atlieka fundamentalią užduotį pateikti faktus ten, kur siekiama juos iškraipyti. Kai vos ne kasdien matome bandymus manipuliuoti XX a. istorija, sovietų nusikaltimais ar mūsų laisvės kova, centras yra kaip niekad svarbus. Nebent R. Karbauskis mano, kad centro nereikia, nes pinigų reikia kitur.

Laiko vis dar yra, Vyriausybės darbo grupės planai nors ir ant stalo, tačiau kol kas preliminarūs. Reikia tikėtis, kad vadinamos ekspertinės darbo grupės atsižvelgs į racionalias pastabas ir neardys to, kas šiandien ypatingai svarbu.

Tikiuosi, kad premjeras S. Skvernelis imsis lyderystės vardan Lietuvos interesų. Neužtenka pasitelkus nuožmią kūno kalbą kartoti apie gynybai padidintas lėšas – niekas dėl to ir nepriekaištauja; priekaištaujama, kad biudžeto pertekliaus amžiuje galima padaryti daugiau: nusimatyti didinti resursus krašto apsaugai, padidinti finansavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojams ir tyrimams, nenaikinti prie vyriausybės veikusios Istorinės atminties puoselėjimo programos.

Taip pat labai noriu palinkėti premjerui išminties ir orumo komentuojant visiems akivaizdų faktą – Kremliaus nusikalstamą veiklą nuodijant žmones. Tikiuosi, neteks sulaukti pareiškimų, kad Krymas teisėtai paimtas iš Ukrainos, ar kad nieks neįrodė, jog Sausio 13-ąją sovietai vykdė ginkluotą agresiją.