„Varai į vienus vartus“, sako jie (nors iš tikrųjų reikėtų rašyti „į vienerius“, bet čia ne apie taisyklingą lietuvių kalbą).
Sako jie man, kad visos tautos yra čiutuką geros ir biškutį blogos, truputį pažangios ir kažkiek atsilikusios, visokių yra ir visokių reikia, o kažkurią vieną šlovinti ir ja žavėtis yra nebrandos požymis.
Tokia galvojimo linija yra viena didžiausių lietuvių problemų. Deja, ji atėjo iš Vakarų Europos ir jų skystakiaušių universitetinių verksnių ir akademinės snargliuomenės.
Nebegalima sakyti, kad vienos sistemos yra teisingesnės už kitas, kad yra gerų ir blogų šalių ir kad yra pažangių kultūrų ir civilizacijų, o yra laukiniai papročiai ir religijos.
Snarglėti universitetų zyzliai įsitikinę, kad laukinių kraštų lauko tupyklos ir kosminio greičio internetas civilizuotose šalyse yra iš esmės lygūs: nevalia sakyti, kad viena yra geriau, kita – blogiau.
Tas pats su religija ir kultūra: nevalia galvoti, kad Vakarų civilizacija ir demokratija, ir laisvė elgtis ir kalbėti yra geriau negu viduramžiškų čiūčelų bendruomenės su apmuturiuotomis moterimis, savižudžiais sprogdintojais ir kraujo keršto sistema.
Neseniai juos įsiutino JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pavadinęs trečiojo pasaulio šalis „šūdo skylėmis“ (shithole countries). Pasipiktino daugelis, ypač tie, kas konkrečiai taip pat apie tas šalis ir galvoja.
Todėl, kai tiems liberaliems jautruoliams girdint pasakai, kad Amerika yra geriausia ir teisingiausia šalis pasaulyje ir kad ją Dievas myli labiausiai, tai akademinę snargliuomenę ir dvasingas tetas, išaugintas „Mosfilmo“ produkcijos, ištinka nevalingi traukuliai.
O aš vis labiau įsitikinu, kad idėja Lietuvai galėtų būti tiesiog paprastas kopijavimas šalių, kurios yra geriausios. Geriausia pasaulio šalis šiuo metu yra Amerika.
Panašiai, po Antrojo pasaulinio karo (okupacijos dėka, ne visai savanoriškai) Japonija tapo iš laukinės Azijos basakojų ryžių fermerių ir samurajų kardų krašto pirmojo trejetuko pasaulio ekonomika. Nes viską kopijavo iš Amerikos, nuo majonezo iki beisbolo.
Tai kelias ir Lietuvai: imti ir tiesiog kopijuoti, daug nesvarstant. Svarstymas gaišina laiką ir energiją, kuriuos galime panaudoti kopijavimui.
Kodėl vis patarinėju, ką daryti Lietuvai? Kas daugiau jai patars. Lietuvą, kaip gimtąją šalį, myliu ypatingai, nors ir didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo skyriau ne jai; čia kaip mama – kad ir kaip mylėtum, niekas neverčia visą gyvenimą pas ją gyventi.
Kopijavimas nėra nei žema, nei primityvu. Tai pagrindinis mokymosi būdas ir kelias į tobulėjimą. Mokaisi iš geriausio ir stengiesi padaryti dar geriau. Sėkmės modeliai ir geroji praktika nepatentuoti ir nemokami, imk ir naudok.
Jau Renesanso laikais dailininkai mokėsi, kopijuodami didžiųjų meistrų darbus. Lietuviai taip gerai žaidžia krepšinį – o kodėl? Todėl, kad pasirinko XX amžiaus pradžioje mokytis iš geriausių, amerikiečių. Kur dabar būtume, jei būtume krepšinio mokęsi iš egiptiečių?
Viskas, ką Lietuva yra pasiekusi, yra gerai pasirinkto kopijavimo ir mokymosi rezultatas. Lazerius ir sudėtingas biochemines technologijas lietuviai išmoko tose pasaulio laboratorijose, kur tai daro geriausiai, o ne Indijos ašrame ir ne Baltarusijos kaimo turizmo sodyboje. Geriausi Lietuvos sportininkai treniruojasi pas geriausius pasaulio trenerius, kurie naudoja ne eksperimentinius treniravimo būdus, o pripažintas ir veikiančias programas. Geriausi Lietuvos gydytojai, kuriais pagrįstai didžiuojamės, naujus gydymo būdus išmoksta ne gastroliuojančių Ukrainos bioenergetikų ir šundaktarių seminaruose, o geriausiose pasaulio klinikose (beveik visos jų yra Amerikoje, bet čia tik primenu).
Teoriškai gal ir būtų gerai viską sugalvoti patiems, bet mums ir šiaip su fantazija nelabai gerai gaunasi (pažiūrėkite, kai mes pradedam kurti patys, bumpt ir atsiranda Širinskienės iniciatyvos, Karbauskio idėjos ir tetos Neringos patvorio teatras). Net ir kitose, sėkmingesnėse, šalyse inovacija pasiseka tik vienetams.
Geriau tiesiog gerai kopijuoti iš tų, kurie išmano. Geriau prižiūrėti dantis pagal nuobodų ir patikrintą metodą (šepetėlis ir pasta, siūlas, skalavimas), paimtą iš tų šalių, kuriose žmonių gerai prižiūrėti dantys, negu tikėtis, kad mums padės slaptas mūsų žiniuonių receptas iš gysločių, gintaro kosminės energijos ir Kernavės piliakalnio oro.
Suprantu, kad daugelis abejojate, ar tikrai mums reikia kopijuoti viską iš Amerikos. Iš principo tai taip, nors Amerika yra dariusi ir daro klaidų (prohibicija XX amžiuje, socialinė globa be sustojimo pigų maistą ėdantiems, nedirbantiems ir iš pašalpų gyvenantiems pūzrams) – mat pradėjus rankioti ir knebinėti, kas mums tinka, kas ne, vėl sustosime vietoje ir gaišime laiką. Ir aš geriau imčiau į Lietuvą klaidas iš Amerikos negu teisingus dalykus iš Rusijos arba Afrikos. Atsiprašau, pasitaisau. Afrikoje nėra teisingų dalykų, iš ko mokytis ir ką kopijuoti.
Todėl geriau kiekvieną kartą pagalvojus „ką daryti“, kitas žingsnis turi būti klausimas: „ką darytų amerikietis?“
Žinau, ne visiems patiks. Amerikoje jų tvarka irgi ne visiems amerikiečiams patinka. Čia, Amerikoje, irgi yra tinginių ir europietiškos išlaikytinių sistemos šalininkų.
Daugelis lietuvių svajoja apie tai, kad pas mus galėtų būti importuotas koks nors Švedijos socializmas (apie kurį ten jau 20 metų niekas nebešneka, jis liko tik Sąjūdžio laikų svajotojų galvose) arba Graikijos atsipūtimo ekonomika (seniai bankrutavusi), o gal dar kokios nors šalies tvarka, kad prekybcentriams uždraustų dirbti sekmadieniais ir kad turėtume dar 20 poilsio dienų per metus, nes valstybinių švenčių niekad nebus per mažai. Mes vieninteliai pasaulyje turime tris laisvas valstybingumo šventes kasmet (vasario 16-ąją, kovo 11-ąją ir Mindaugines), bet mums dar negana.
Yra tokių, kas nori Lietuvai labai neamerikietiškų dalykų: trumpesnių darbo dienų, ilgesnių atostogų ir ankstyvesnės pensijos. Deja, visa tai yra tik kelias į skurdą.
Kelias į laimę ir klestėjimą yra nestabdant kopijuoti Ameriką. Asmeniniu lygmeniu jau tai kurį laiką darau: dirbu kaip amerikietis, uždirbu kaip amerikietis, tobulai išsilyginau dantis tobulom amerikietiškom kabėm, neišlendu iš sportbačių ir ketinu kuo toliau, tuo daugiau gyventi Kalifornijoje.
Bet būsiu dar laimingesnis, kai Ameriką ir jos žmones, ir jų bendravimą, ir pasiekimus, ir švarą, ir darbo kokybę ir greitį pradės kopijuoti visi Lietuvos žmonės. Juo labiau, kad Vašingtone antradienį jau pamatėme, kad mūsų saugumo ir klestėjimo garantas buvo, yra ir bus Amerika, jos ginklai ir pinigai.
Mes galime tame su džiaugsmu ir entuziazmu dalyvauti arba likti neracionaliais originaliais pasipūtėliais, kurie didžiuojasi savo lauko tupyklomis ir šiaudinėmis skrybėlėmis.