Pataisas pristatydamas Seimui jaunas ir modernus ministras kalbėjo apie žaislus su Krymo aneksijos vaizdais, bet akivaizdu, kad pataisomis skelbiamas karas ne žaislams. Skelbiamas karas knygoms.

Čia Lietuva? Ar aš sapnuoju?

Mano bičiulė Jekaterina dirba paskutiniame demokratiškame Rusijos leidinyje. Visi kiti uždaryti. Jau šešis „Novaja gazeta“ žurnalistus Putino režimas areštavo arba nužudė. Jekaterina buvo Lietuvoje 2017-ųjų rudenį, kai iš prekybos buvo išimtos visos mano knygos, o Profesorius viešai pasiūlė man „nusiteisti“. Reportaže iš Lietuvos Jekaterina parašė: „Svarbiausias jausmas, kurį patiriu – atpažinimas. Rusija ir Lietuva tapo žymiai artimesnės. Ir mūsų istorija taip pat paverčiama mitologija. O mitologiniai herojai neliečiami. Ir visa tai, ką mums nemalonu girdėti, mes paskelbiame priešo apmokėta propaganda.“

Valdžios baimė, persekiojimo baimė, baimė būti neparankiam ir netekti darbo ar pajamų nėra trispalvė. Baimė yra pilka ir ji plinta maro greičiu, ir net trispalvė, valstybės šimtmečio proga pakabinta ant balkono turėklų, mūsų nuo to maro neapsaugo...
Rūta Vanagaitė

Bet ką aš čia jums cituoju. Jekaterina – rusė. Jai skauda dėl Rusijos. Tegu skauda.

Aš lietuvė. Man skauda dėl Lietuvos.

Dėl to, kad mes jau kuris laikas lėtai ir nenumaldomai grimztame atgal į sovietizmo liūną. Sovietinė sistema nebe raudona, ji dabar jau trispalvė, ji sava, bet esmė nuo to nesikeičia.

Valdžios baimė, persekiojimo baimė, baimė būti neparankiam ir netekti darbo ar pajamų nėra trispalvė. Baimė yra pilka ir ji plinta maro greičiu, ir net trispalvė, valstybės šimtmečio proga pakabinta ant balkono turėklų, mūsų nuo to maro neapsaugo...

Kiekvienos šalies istorijoje yra tamsių dėmių. Ar galima kalbėti apie jas?

Ne. O kam? Nes Popiežius pasakė: „Tiesa jus išlaisvins“?

Bet mes ir taip laisvi, ar ne? Mes išsirinkome valdžią, tai dabar ta valdžia mums ir nustato, kas yra tiesa. Tiesa pirmiausia turi būti graži: tai svarbiausias kriterijus. Kaip ir TSRS istorija anuomet buvo nesibaigiantis liaudies heroizmas, taip ir Lietuvos istorija yra niekas kitas tik šlovingų žygių ir kančių istorija. Tad, savaime suprantama, istorikų bei rašytojų darbas yra visus tuos žygius (ir kančias) apdainuoti. Lietuvos žygiai: nuo Baltijos iki Juodosios jūros arklių girdyti, knygnešiai, pokario rezistencija, Nepriklausomybės atstatymas ir pagaliau viršūnė: narystė NATO.

Nebuvo 200 000 žydų žudynių, nebuvo 100 000 KGB agentų, nebuvo masinio kolaboravimo – nieko to nebuvo. Mūsų Vytis narsiai jojo jojo ir atjojo pagaliau štai čia, kur dabar esame: „sotūs, laimingi, šiltai aprengti“ (atsimenate tą eilėraštį?) Visi, kurie mano, rašo ar sako kitaip, yra priešo propagandos įrankiai, ir turi būti užčiaupti.

Su 2018-ųjų pavasariu į Lietuvą braute braunasi iki skausmo pažįstama ciesoriaus valdžia, iš Lietuvos piliečių atimdama tai, kas jam priklauso – teisę pažinti, teisę kalbėti, teisę rinktis. Teisę gyventi savo valstybėje be prievartos ir baimės. Gyventi pakelta galva.
Rūta Vanagaitė

Kai prieš 28 metus stovėjau mitinguose, Baltijos kely ir prie televizijos bokšto, tikėjau – Georgeo Orwelo aprašytai sistemai galas.

Tikėjau – atsisveikiname su vienos partijos diktatūra, su Minčių Policija, ir pagaliau atgauname tai, kas mūsų: kas Lietuvos – Lietuvai, kas žmogaus – žmogui, o ne ciesoriui, ne svetimai valdžiai. Tuo tvirtai tikėjau net ketvirtį amžiaus.

Šiandien nebetikiu. Šiandien žinau: Orwelas nesensta. Su 2018-ųjų pavasariu į Lietuvą braute braunasi iki skausmo pažįstama ciesoriaus valdžia, iš Lietuvos piliečių atimdama tai, kas jam priklauso – teisę pažinti, teisę kalbėti, teisę rinktis. Teisę gyventi savo valstybėje be prievartos ir baimės. Gyventi pakelta galva.

Ar mūsų valdžia suvokia, ką ji daro? Savo piliečiams, savo šalies reputacijai?

Sovietiniais laikais buvo toks anekdotas. Vienas žmogus garsiai pasakė: „Brežnevas yra durnius“. Gavo dešimt metų. Už ką? Už valstybinės paslapties išdavimą.