Nežinau, kieno plunksnai priklauso ši apokaliptinė nata (plg. „Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko.

Veršis ir liūtukas maitinsis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokė ganysis šalia, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis“ Iz 11, 6-7. Kada? Laikų pabaigoje!), stilistiškai, o ir naivumu, priklausanti mokyklinio rašinėlio tema „Jei aš turėčiau stebuklingą lazdelę…“ žanrui (biblinės pirmtakės tuo neapkaltinsim, bet LSDD kūrybą – taip).

Nežinau ir kam konkrečiai mintis ją – tokią – partijos vardu užrašyti pasirodė esanti gera. Bet ji užrašyta ir, nesidrovint, paskelbta, išstatyta visoms įmanomoms pašaipoms (motininė LSDP išsistatyti visada sugebėdavo – sugeba ir LSDD), kurios prašyte prašosi pagaminamos – vadinasi, egzistuoja politinė jėga, pagrindine politine mūsų šalies problema rimtai laikanti… „kraštutinį individualizmą“.

Dar kartą: ne ką kitą – „kraštutinį individualizmą“. Štai jis, priešas!

Sprendžiant iš plūstamosios retorikos, „individualistai“ vaidenosi – ir kėlė grėsmę – dar sovietinei visuomenei. „Tai gal tu individualistė???“ – tipiškas tų laikų būdas išreikšti nepasitenkinimą, susierzinimą to ar kito asmens veiksmais. Ne klausimas, o kaltinimas: juo siekta ne išsiaiškinti, „kaip yra“, o įbauginti ar išgauti paneigimą.
Nida Vasiliauskaitė

Palaukite, kur jis? Kuo kraštutinis? Kokį individualizmą galima aptikti Lietuvos institucijose, medijose, versle, moksle, turguje, gatvėje, o gal giminės baliuose? Kuo jis pasireiškia, iš ko atpažįstamas?

Aš, pvz., sąmoningą idėjinį individualistą (rečiausia iš retųjų padermių!) sutikau per gyvenimą vos vieną kitą, tačiau individualizmo keiksnotojų – dešimtmečiais pilna vieša erdvė: „naujieji“ socialdemokratai čia anaiptol ne originalūs.

Sprendžiant iš plūstamosios retorikos, „individualistai“ vaidenosi – ir kėlė grėsmę – dar sovietinei visuomenei.

„Tai gal tu individualistė???“ – tipiškas tų laikų būdas išreikšti nepasitenkinimą, susierzinimą to ar kito asmens veiksmais.

Ne klausimas, o kaltinimas: juo siekta ne išsiaiškinti, „kaip yra“, o įbauginti ar išgauti paneigimą. Į jį neatsakoma „Taip, o ką?“, į jį atsakoma „Aš??? Ne... aš ne... aš tik...“ Kokie būtent veiksmai šį kaltinimą galėjo užtraukti?

Nagi patys nekalčiausi, be jokių politinių ar filosofinių poteksčių. „Už jų“ neprivalėjo būti – ir paprastai nebūdavo – jokios nuoseklios ideologijos.

Pvz., tu – individualistas, t. y. smerktinas blogietis, nes nenori dalyvauti kokiame nors kvailame klasės renginyje arba mieliau skaitai vienas sau namie, užuot lakstęs aplink namą su kamuoliu ar lankęs chorą, arba atsisakai nueiti į kurso cementovkę.

Arba domiesi, kuo nesidomi aplinkiniai – be jų palaiminimo ir leidimo. Arba nesileidi, kad draugiškas darbo kolektyvas tau „paaiškintų gyvenimą“ – nes ne autoritetas tas kolektyvas tau. Arba esi visiškai abejingas tetos Birutės patarimams ir nuomonei klausimu x. Tik tiek.

Tuo anaiptol nenoriu LSDD prikišti „sovietiškumo“ – kas dešinėje jau apsidžiaugė ir ėmė trinti delnus, tegul pirma stabteli prie veidrodžio.

Plūdimasis „individualizmu“, grupės valia kontroliuoti atskirus savo narius – nei koks specifinis sovietinio bloko produktas, nei bent sutampa su politine kaire.

Su individualizmu kovoti nepavargsta ir dešinė, ypač religingoji, krikščioniškoji, ypač po vėliava naujojo popiežiaus, kuriam „individualizmas“ sutampa su „liberalizmu“, ir yra apibrėžtinas taip negudriai ir nesąžiningai, kad sunku patikėti: maždaug, „savanaudiškumo“, bet kokią bendrumo socialinę vertę neigiančio brutalaus „egoizmo“ sinonimas.

Kažkodėl traktuojamas kaip empirinė tiesa apie mūsų laikų būklę ir pakylėjamas į filosofinės teorijos (užtikrinu, nėra tokios, tiesiog nėra ir niekada niekur nebuvo; liberalizmas – ne tai, jį kūrė ne šešiamečiai trimečiams), kuria, supraskime, visi aplink vadovaujasi, rangą.

Pvz., „Visų pirma reikia humanizuoti ugdymą, kad būtų pasipriešinta įžūliam individualizmui, kuris nuskurdina žmogų ir atima vaisingumą iš kultūros“ (Vatikano radijas).

„Man nusispjaut į kitą žmogų“ nėra nei teorija, nei ideologija, nei doktrina, nei politinė programa – tie, kieno tokia „gyvenimo filosofija“, nėra nei individualistai, nei marksistai, nei jokie kitokie -istai. Tai viena.

Antra, tokių, griežtai kalbant, išvis nėra: kas sako „man nusispjaut į kitus“, tas turi minty tam tikrus konkrečius – arba abstrakčius – kitus, tuos, į kuriuos jam, ir galbūt visai teisėtai, nusispjaut, tuo tarpu taip pat jis paprastai turi ir dar kitus „kitus“, kurie jam dar ir kaip rūpi (pvz., savo šeimą, savo vaikus arba savo subkultūrą, arba bent įsivaizduojamus „tokius kaip aš“).

Kita vertus, niekam abstraktūs „visi“ nerūpi labiau už reikšminguosius kai kuriuos – kas taip teigia, meluoja ir pozuoja. Tad ši retorika yra tiesiog tuščias eterio triukšmas be referento.

Nėra tokios politinės ar filosofinės problemos kaip „ką daryti su žmonėmis, kuriems nusispjaut į kitus – jų, aiman, visur pilna“. Tiesiog nėra.

Čia pavyzdys nesąmonės, kurią kažkas paleido į viešumą, idant būtų mechaniškai kartojama. Žmonių, tuo tarpu, kuriems nelabai rūpėjo, „kas už tvoros“, ar kurie taikėsi nugvelbti kelis hektarus kaimyno žemės, netrūko kiekviename kaime: tik nei jie buvo liberalai, nei sugadinti sovietmečio, nei kuo nors specifiškai šiuolaikiški, nei, tuo labiau, individualistai.

„Man nusispjaut į kitą žmogų“ nėra nei teorija, nei ideologija, nei doktrina, nei politinė programa – tie, kieno tokia „gyvenimo filosofija“, nėra nei individualistai, nei marksistai, nei jokie kitokie -istai.
Nida Vasiliauskaitė

Tokia yra „individualizmo“ karikatūra, prieš kurią nepavargsta mobilizuotis praktiškai visas politinis spektras. Užuot bent žodyną atsivertęs.

Jei atsiverstų – aptiktų, kad „individualizmas“ (šnekamojoje kalboje) apibrėžiamas veikiau kaip „gebėjimas būti nepriklausomu ir kliautis savimi“, t.ny. pajėgumas psichinei autonomijai ir savęs kultivavimui, užuot tebuvus svetimų komandų aidu ir pereinamuoju koridoriumi, o kaip socialinė teorija teikia prioritetą individo laisvei kolektyvo arba valstybės kontrolės atžvilgiu, t. y. laikosi principo, jog tai valstybė ir visuomenė yra dėl savo narių, dėl žmogaus, kad apgintų jo žmogišką egzistenciją ir palaikytų jai sąlygas, o ne žmogus – valstybės, visuomenės, kolektyvo nuosavybė, kuria pastarieji dariniai gali disponuoti kaip tinkami (jei manote priešingai, tai iš principo sutinkate, kad valstybė arba bendruomenė jums primestų profesiją, gyvenamą vietą, sutuoktinį, vaikų skaičių, religiją, gal net atiduotų medicininiams bandymams vardan mokslo pažangos ir ateities žmonijos gerovės – ką tik panorės, nes sutikote, kad jos tokias teises turi, o jūs – ne). Tai šį individualizmą numato taip pat ir „žmogaus teisių“ doktrina, o ji – pranešiu naujieną – yra taip pat ir mūsų Konstitucijos pamatas.

Tad kas keikiasi individualizmu, tas...

Individualistas neišvengiamai, pagal apibrėžimą, yra kiekvienas mąstantis žmogus. Tai prieš jį iš tiesų yra visi „individualizmo“ persekiotojai ir medžiotojai. Individualizmo šiai šaliai reikia tik palinkėti.