Šitaip buvęs kolchozo fermos brigadininkas pasitikdavo savo buvusius kaimynus kaimiečius, kai šie atvykę prie valstybės sienos prašydavo buvusio brigadieriaus talonėlių pravažiavimui be eilės per muitinės postą.
Būtent tuomet, tais laukinio kapitalizmo ir netramdomos kontrabandos laikais, Lietuvoje ir susiformavo suvokimas, požiūris – kai į kiekvieną veiksmą ar atoveiksmį žiūri su naudos sau išskaičiavimu. Kai mėgaujiesi tau momentiškai suteikta galia.
Čia muitinė, čia draugų nėra. Tas kalambūru virtęs posakis ir šiandien dar gyvas ir sklando po Lietuvą. Seniai virtęs bendriniu.
Todėl visiškai nereikia stebėtis, kad toks mąstymas vis išlenda kone kiekviename iš mūsų. Ir kai šiandien pliekiama Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė už tai, kad esą galėjo pasinaudoti padėtimi ir stalčiuje paslėpusi pasilaikyti išvadas apie Ramūno Karbauskio mecenavimą mainais už jos pavardės patvirtinimą naująja Komisijos vadove, man norisi garsiai paklausti: „O kokias vertybes šioje vartotojiškoje visuomenėje galėjo perimti jaunas žmogus, augęs ir brendęs muitininkų šeimoje?“.
Tai greičiausiai nėra blogai. Atvirkščiai, tai pasisekimas. Nes panelei Laurai greičiausiai nereikėjo stovėti eilėse pagal talonus gaunamų kruopų ar Lazdijų univermage „išmestų“ „Inkaro“ gamybos kedų.
Velnias slypi detalėse. Šią tiesą tik dar labiau sustiprino mano gautas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) nutarimas Nr. 4-01-1678, Seimo konservatorių frakcijos seniūnui Gabrieliui Landsbergiui „Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą“.
Taip, taip – garsusis nutarimas, pasirašytas jau šviesios atminties postą palikusio STT direktoriaus Sauliaus Urbanavičiaus, po kurio viltis, jog tyrimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės galimos nusikalstamos veikos tiriant Ramūno Karbauskio mecenavimą, numirė neužgimusi.
Minėtą nutarimą ponas Urbanavičius pasirašė paskutinėmis savo buvimo poste dienomis, ir po to, visų netikėtumui, pareiškė nekandidatuosiantis antrajai kadencijai.
Nesiimu svarstyti, ar tas parašas, tiksliau – dokumentas, ir buvo vinis į tokį apsisprendimą, tačiau tokios galimybės atmesti nereikėtų. Politika, ypač didžioji, kaip sakyt – kompromisų menas.
Tai kas gi tokio yra minėtame STT nutarime? Čia turėtų pasisakyti jau ne žurnalistai, bet lietuvių kalbos sintaksės specialistai ir konstitucinės bei baudžiamosios teisės atstovai. Na, dar – politikai. Bet jie pasisakys netrukus Seime, kai bus svarstomas klausimas dėl nepasitikėjimo VRK vadove.
Šeštajame nutarimo lape juodu ant balto rašoma (paryškinta mano): „Atsižvelgiant į G. Landsbergio kreipimesi nurodytų aplinkybių patikslinimo metu surinktą informaciją, duomenų, kad VRK pirmininkė L. Matjošaitytė neįtraukusi į VRK darbotvarkę išvados „Dėl juridinių asmenų skirtos paramos mecenatu (globėju) įvardijant Ramūną Karbauskį“, kurioje nebuvo nustatyti Lietuvos respublikos Seimo rinkimų ir Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymų pažeidimai bei konkretūs paramos teikimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, svarstymo, tyčia piktnaudžiavo tarnyba tuo padarydama didelę žalą valstybei, institucijai, juridiniams ir fiziniams asmenims.“
Bet jau septintajame puslapyje toks „tyčia piktnaudžiavo tarnyba“ virsta nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Galima manyti, kad tai – apmaudi nutarimą surašiusios STT vyriausiosios tyrėjos Jūratės Ragaišienės klaida, kai ilgas struktūriškai sakinys užbaigtas neįrašius vieno – svarbiausio – žodžio „nenustatyta“ arba „nesurinkta“.
Galima. Bet ar to nepastebėjo ne tik nutarimą vizavusi STT valdybos viršininko pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė, bet ir pats tuometinis STT direktorius Urbanavičius, pasirašęs minėtą dokumentą? O nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstumą tikrinęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša?
Beje, dėl prokuroro tai drįsčiau ir suabejoti, ar matė. Mat bent jau skundo pareiškėjui pateiktame atsakyme STT kažkodėl oficialų dokumentą pateikia be labai svarbios detalės – metaduomenų, iš kurių matytųsi dokumentą suformavusio pareigūno elektroninis parašas, laikas ir data, registracijos numeris vientisoje laikmenų sistemoje. Gal tai – tik neapsižiūrėjimas? Gal. Bet jis suteikia nemalonų poskonį visam pasitikėjimui procesu.
Galų gale, ar to nematė pats Gabrielius Landsbergis ir krūva Seimo opozicijos, jau po nutarimo gavimo išsikvietusi panelę Laurą ant kilimėlio pasiaiškinti?
Ir net tuomet, kai to posėdžio metu paaiškėjo, kad panelė Laura, slapta nuo visos Komisijos, gavusi oficialų paklausimą iš STT apie savo pačios galimai nusikalstamą veiką, tokį raštą ne pateikė Komisijai svarstyti, o pati viena atsakė STT, kad viskas čia gerai, vsio zakonno, – net tada niekam neatėjo į galvą tiesiog pažodžiui perskaityti gautą dokumentą, ir ne tik perskaityti, bet ir įvertinti kiekvieną jo sakinį.
Kodėl? Nes niekam tai nė motais. Nes gal iš tiesų niekas net nenori jokių rimtų tyrimų, ar, juolab, pasikeitimų toje VRK?
Valstiečiai lyg velnias kryžiaus bijosi būsimo tyrimo apie lizinginį premjerą ir kitus partijos darbininkus, jei paaiškėtų, kad atlyginimai jiems privalėjo būti mokami ne iš einamosios partinės kasos, o iš rinkimų sąskaitos.
Konservatoriai atsargūs, nes dar koks neaiškus mokymų finansavimas išlįs. Ogi liberalai trina rankomis, kad gal, duos Dievas, ir ateinantiems rinkimams ir kitas partijas Komisija su partinėmis dotacijomis taip pat skaudžiai nuskausmins, kaip juos.
Todėl senas kaip pasaulis pasakymas, kad kai viešnamyje pašlyja reikalai, ne lovas perstumdyti, o darbininkes keisti reikia – Lietuvos atžvilgiu nesuveiks. Kodėl? Nes čia muitinė – čia draugų nėra.