Pasidalinsiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome apgalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jums, nes paaugę turėsite toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę.
Turiu minčių būtent apie valstybės teisę – fundamentum regnorum.
Kovo 11-ąją gavom pareigą ir spėjom priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą arba rinkinį.
Vaizdas buvo aiškus: vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė, neva „sovietų socialistinė respublika“, kurioje nėra nei rinktų „sovietų“ valdžios, nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie.
Tikra respublika su atskaitinga tautai valdžia, laisvai pasirenkamos arba žmoniško socializmo valdymosi formos, arba modernaus „kapitalizmo“, tai yra laisvosios rinkos bendruomeninės formos.
Deja, valstybės ir civilinėje teisėje vaikščiojome dar apsiavę tais batais, kuriuos nešiojome vakar – iš „Raudonojo Spalio“ gamyklos.
Priėmėm nuostatą, kad toliau funkcionuoja, taip pat teismuose, sovietmečio kodeksai toje apimtyje, kuri neprieštarauja valstybės suverenitetui.
Jokių tiesioginių sąsajų su ana svetima valstybe – SSRS!
Gerai.
O netiesioginės sąsajos ir formuluočių saitai?
Ką padarysi, reikia gyventi, o pakeliui taisysim.
Taip turėdami pasitvirtintą Laikinąją posovietinę konstituciją – formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva – iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų, 1992 metų spalį–lapkritį. Referendumas plius paskelbimo procedūra, nes „galioja tik paskelbti įstatymai“. Bet kol kas klampojom po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu.
Antai, Baudžiamasis Kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių veiksmų „gyventojų atžvilgiu karo veiksmų rajone“. Taip rašė sovietinis kodeksas. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo Raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami – kodeksų srityje – nuleistomis rankovėmis, nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatoriaus. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį, gaudamas sočią KGB pulkininko pensiją.
Dabar palieskime valstybės ir jos teisinių kodeksų santykio klausimą.
Valstybę 1940 m. smurtu sunaikino svetima jėga (Kovo 11 aktai) ir iš karto, nuo pirmosios okupacijos dienos įvedė Rusijos SFSR Baudžiamąjį kodeksą! (Tik istorikai vaidina neva dar buvo Lietuvos valstybė). Pagal jį teisė, kaltino, žudė Lietuvos ministrus. Galėjo daryti, ką norėjo, žinoma, bet nereikia tokių stalininių okupanto įstatymų ir kodeksų net vadinti „įstatymais“ ir „kodeksais“.
Deja, tai buvo daroma, pripratome – ir ligi šiol šlubuojame su girnapuse prie kojos.
Ar galima buvo Kovo 11 atmesti visą netikrų, svetimų savo kilme ir prigimtimi „įstatymų“ šlamštą ir grįžti prie tikrųjų atkuriamos valstybės įstatymų?
Vargu.
Pavyzdžiui, kaip restitucinėje valstybėje „Lituania Restituta“ būtų atrodžiusi tokia Nepriklausomos Lietuvos Baudžiamojo Kodekso restitucinė, vėl veikianti norma:
„Už ginkluotą sukilimą atimti Lietuvai Nepriklausomybę. Lietuvos teritoriją dalinai atplėšti, sudaryti su kitomis valstybėmis ryšiams, kurie įžeidžia Lietuvos suverenumą, nuversti konstitucijos keliu įvestai tvarkai ir valdžiai, nusikaltusieji baudžiami mirties bausme.“
„Kas dalyvauja sudarytose okupuotoj Lietuvoj ar svetimose valstybėse organizacijose [tarkim, LKP], kurių tikslas yra sujungti Lietuvą arba jos dalį su kita valstybe, arba nuversti esamą valdžią arba padaryti Lietuvos valstybėje suirutę – baudžiamas mirtimi.“
Būtų atrodę baisiai, nerealiai, tačiau ką nors tarti reikėjo, būtų pravertę.
Kaip ir Baudžiamojo Statuto norma prilyginti bermontininkus valstybės išdavikams.
Kur mūsų vėlesnieji valstybės išdavikai? Berods, šešiems jų atkurtoje Lietuvoje buvo formaliai iškeltos bylos (A. Sniečkui, M. Gedvilui...) ir skubiai nutrauktos, kadangi įtariamieji mirę.
Esame valstybiškai, Seimo aktu, pripažinę, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumas nuo 1949 vasario 16 d. buvo vienintelė teisėta valdžia sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Visos kitos, pridengtos LTSR arba SSRS figlapiais – neteisėtos, tad ir ne valdžios, tik replės.
O jų sprendimai – ar teisėti? Ar nusikalstami kaip Adolfo Ramanausko-Vanago nužudymas LTSR „Aukščiausiojo“ Neteismo sprendimu, bet niekas taip neįvardija. Kodėl? – Girnapusė.
AT 1990 m. pamatinė nuostata, kad sukilėliai ir partizanai, kovoję prieš okupantus, nėra nusikaltę Lietuvos valstybei, netrukus buvo pakreiptai, klaidinamai vadinama „reabilitacija“. O grįžus valdžion LDDP, atsirado net „derabilitacijos“ procesai, nors tai turėjo būti skirtingi dalykai. Nekaltas pagal „antivalstybinį“ nusikaltimą, nes prieš svetimą teroro valstybę reikėjo kovoti; bet galimai kaltas kitais, žmoniškumo, pagrindais. Juos būtų reikėję tirti nepriklausomame teisme, o ne perrašinėti NKVD „tribunolus“, lyg ten – informacijos ir teisingumo šaltinis.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys prieš Lietuvos teismą. Nors šiandien tai veikiantis mūsų valstybinės teisės aktas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė.
Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994-ųjų metų naujojo Baudžiamojo Kodekso! Reikėjo naujų rinkimų, kad naujo Seimo pirmininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą Baudžiamojo kodekso spragą.
Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Kaltintieji ir kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą (programa: „Lietuva bus be lietuvių“) rado kreivų kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. „Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas.“
Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus teisių teismas visuminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. Supraskit, kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku, menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią dezorientuotą Lietuvą.
Tokio balsavimo – įvairių šalių teisėjai, ką žinantys, o ką ne apie mūsų tragedijas, dar net atrinkti pagal kažkokią loteriją (!), sprendžia Lietuvos kovų egzistencinį vertinamąjį klausimą – tokio balsavimo neturėjo būti! Lietuva privalėjo rasti argumentų nesutikti. Loterininkų „kompetencija“ – ir suvereni valstybė su savo gyvasties teise... Bet Kremliaus pergalė! Po to protestuoti, aiškintis – jau tik savo fundamentalios procedūrinės klaidos pripažinimas.
Manau, Lietuvos teisininkai, konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji. Europos Žmogaus teisių teismas – dar ne Viešpats Dievas.
O kol kas – kur buvo dingę nepriklausomos valstybės, Pirmosios Respublikos, kodeksai?
Jei negalėjom realiai susigrąžinti jų en bloc, galėjom tai daryti palaipsniui. Laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šiame bare.
Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi.
Padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu.
Beje, jei kam neaišku, kas yra pragriūvos – tai provalai.
Kalba MKIC studentams, 2018-03-12