Ledonešio vaidmenį gali turėti tai, kad šiandien vis atviriau kalbama apie politikams ir kitiems svarbiems žmonėms teikiamas ekskliuzyvines medicinos paslaugas viešajame sektoriuje. Kaip šiandien jau niekam ne paslaptis, ši tradicija ypatingai stipriai buvo daug metų puoselėjama ne bet kur, o Vilniaus universiteto ligoninėje, Santaros klinikose.
Per ilgai leidome medicinos elitui ir politikos elitui būti už įstatymo ribų ir maloninti vieniems kitus išskirtinėmis paslaugomis ir indulgencijomis. Tai darė ir tebedaro didžiulę žalą Lietuvos sveikatos sistemos raidai. Tik nesu tikras, ar šios žalos faktą ir mastą yra negrįžtamai suvokę tie, kurie de jure ar de facto vairuoja sveikatos sistemą.
Jeigu dabar rimtai norime, kad šių ir panašių anachronizmų nebeliktų, tai reikia nuosekliai demontuoti daug ydingų dalykų, kurie sveikatos sistemą yra pavertę savotišku minų lauku. Kurią problemą dabar bepaviešinsi ir bepaliesi – iškyla sprogimo grėsmė. Kol kas neaišku, kas ir kaip imsis išminavimo darbų.
Kol kas vis dar vengiama aptarinėti esmines problemas ir jų gilumines šaknis ir dažniau diskutuojama tik apie simptomus. Padažnėjo atvejų, kai politikas net be rimtesnio pagrindo apkaltinamas dėl gaunamų VU ligoninėje medicinos paslaugų. Taip galėjo atsitikti šiomis dienomis ir su žiniasklaidoje aprašytu Seimo narės Astos Kubilienės atveju. Kai kam atrodo, kad dabar „taip reikia“, ar galbūt taip tiesiog kerštaujama. Mano nuomone, kur kas prasmingiau būtų aptarinėti ir daryti sprendimus ne simptomų lygyje, o išdrįstant kelti viešumon šių simptomų priežastis.
Pradžiai siūlau pasiaiškinti – o kodėl VU ligoninėje, Santaros klinikose, tretinio lygio paslaugas teikiančioje ligoninėje, yra Šeimos medicinos centras, kurioje teikiamos pirminio lygio paslaugos?
Suprantu, kad tokioje ligoninėje turi būti konsultacinė poliklinika. Bet juk vienas iš labai svarbių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo principų yra atskirti pirminį lygį nuo kitų lygių, kuriuose teikiamos specializuotos medicinos paslaugos.
Jei toks atskyrimas neįvyksta ir jei šie lygiai sugyvena toje pačioje įstaigoje, neišvengiamai imama gudrauti, ir prisirašiusieji prie tokio išskirtinio šeimos medicinos (t. y. pirminio lygio paslaugas teikiančio) centro įgyja neabejotiną pranašumą prieš kitus piliečius. Juk taip atsiveria pagerintos galimybės naudotis ypatingomis (tretinio lygio) VU ligoninės ir konsultacinės poliklinikos paslaugomis. O kadangi nacionalinės medicinos tradicijomis remiantis, „visi yra žmonės“ ir dar tie žmonės yra „kupini nuoširdaus noro vienas kitam padėti“, tai neišvengiamai šiomis galimybėmis pradedama piktnaudžiauti, tokį pirminio lygio centrą naudojant kaip legalizuotą ir pagreitintą būdą patekti į kitą lygį, ir nebūtinai tik tada, kada to kito lygio paslauga yra būtina.
Medikams šie sistemoje daug metų vykstantys gudravimai yra jokia paslaptis ir netgi šie gudravimai, dažnai nuleisti „iš viršaus“, yra gerokai įgrisę, tik kažkodėl apie tai garsiai kalbėti iki šiol buvo „nepadoru“. Matyt, todėl, kad prisibijoma, kad labai svarbūs sistemos žmonės gali įsižeisti ir supykti.
Suprantu, kad prie minimo Šeimos medicinos centro Santaros klinikose gali būti prisirašę nemažai eilinių piliečių, gyvenančių netoli VU ligoninės Santaros klinikų. Ir vis tik būtų įdomu – ar tik nepaaiškėtų, kad šį ypatingą pirminio lygio centrą yra pasirinkę neproporcingai daug žmonių su garsiomis pavardėmis bei jų šeimos narių?
Galgi nebūtų didelė paslaptis tai patyrinėti ir paviešinti? Jei paaiškėtų, kad taip ir yra, tai ar čia viskas tuomet gerai? Gal dar daug kas norėtų ten prisirašyti? Ar būtų leista bet kam? Jei ne, tai kodėl tuomet vieniems galima, o kitiems nelabai galima?
Tokio pirminio lygio paslaugas teikiančio centro neturi būti nei Santaros klinikų sudėtyje, nei prie kitų ligoninių ar prie antrinio lygio poliklinikų.
Tokia ir buvo sveikatos sistemos permainų idėja, kol tos permainos buvo sustabdytos – kad pirminis lygis būtų griežtai atskirtas nuo antrinio. Įvykdžius šį labai svarbų atskyrimą, bendrosios praktikos gydytojai su savo komandomis teiktų paslaugas, atsiskyrę nuo didelių medicinos „kolūkių“ ir tapę nepriklausomais kontraktoriais.
Tai labai sveika dar ir todėl, kad šie išsilaisvinę medikai pradeda geriau atstovauti gydytojui kaip laisvai profesijai, o ne kaip tai vis dar gausiai medikų grupei, kuri bijo būti nubausta (pavyzdžiui, jei paviešintų neskaidrius reiškinius toje įstaigoje), kolchozo dvasią vis dar neretai primetančių valdiškų medicinos įstaigų administracijų.
Provincijoje toks sveikas lygių atskyrimas daug kur įvyko. Deja, didmiesčiuose, ir ypač Vilniuje, tas svarbus lygių atskyrimas prasidėjo ir sustojo, nes kažkieno lobizmas sustabdė šias sistemos skaidrumui ir racionalumui svarbias permainas. Pavyzdį, kaip stabdyti permainas ir kaip paminti esminius sveikatos politikos, vadybos ir ekonomikos principus ir, deja, ne tik šiuo klausimu, kitiems sveikatos sistemos dalyviams rodė, tarp kitų medicinos įstaigų, ir akademinės medicinos elito interesams atstovaujanti Vilniaus universiteto ligoninė.
Kritiškai vertinčiau galimą kontrargumentą, kad esą tokio Šeimos medicinos centro VU ligoninėje reikia medikų ikidiplominiam ir podiplominiam rengimui. Toks argumentas remtųsi pasenusia idėja, kad medikai geriau parengiami „dramblio kaulo bokštuose“, t.y. elitinėse medicinos įstaigose.
Gaila, kad Lietuvoje nugalėjo idėja turėti dvi mega-ligonines, o ne, kaip siūlė rimti tarptautiniai ekspertai, 15–20 solidžių „rezidentūrinių“ ligoninių, tolygiai išsidėsčiusių po Lietuvą ir taip mažinančių socialinę atskirtį.
Pasaulyje šiandien gerai žinoma, kad medikai visapusiškai parengiami ten, kur verda tikras, o ne papudruotas, medicinos gyvenimas, kur lankosi eiliniai, o ne „nusipelnę gyventi geriau“, pacientai, kur teikiamos tikrosios kasdienės medicinos paslaugos ir kur dėl to medikai gali daug geriau išmokti būtent tų įgūdžių ir kompetencijų, kurių jiems prireiks kasdieniame gydytojo darbe.
Štai iš tokių „smulkmenų“ ir susideda ta košė – kiek daug jos privirta, ir toje košėje turime dabar visi murkdytis. Laikas būtų tą košę išsrėbti. Ar galima tikėtis, kad prie to išsrėbimo nuoširdžiai prisidėtų visos šios košės virimo darbus vairavę garbūs akademinės medicinos kolegos?
O politikams ir kitiems žmonėms, save laikantiems svarbiais, o gal tokiais ir esantiems, nuoširdžiai patariu „prisirašyti“ prie „neelitinių“ pirminės sveikatos priežiūros centrų. Geriausia investicija į jūsų ir visuomenės sveikatą būtų, kad prisirašytumėte prie mano minėtų BPG, dirbančių nepriklausomais kontraktoriais.
Tai yra geriausia, ką turime Lietuvos medicinoje. Ten dirbantys bendrosios praktikos gydytojai bus puikiausi jūsų ir jūsų šeimos narių šeimos gydytojai. Jie jums patars ne tik kada tikrai reikia siauresnių specialybių gydytojų pagalbos, ar ištyrimo ypatinga medicinos įranga, ar gultis į ligoninę. Svarbiausia, kad jie jums patars, kada tokios labai specializuotos medicinos paslaugos yra nereikalingos, taigi padės jums išvengti perteklinio ir todėl nesveiko medicinos naudojimo.
Tai padės ir jums būti sveikesniems negu tie, kurie „kolekcionuoja“ konsultantus ir elitines diagnostikos ir gydymo paslaugas.
Tokiu būdu jūs sveikai prisidėsite ir prie laukiamų permainų – kad pagaliau pati Lietuvos sveikatos sistema praskaidrėtų ir pradėtų sveikti nuo gausių praeities atgyvenų.