Paskui prisijungia komentatoriai ir tekstas gyvena toliau. Ateina troliai iš „trolių fabrikų“, rašantys komentarus priešiškos šalies užsakymu. Kai pažiūrėsite į komentarų skiltį, ir patys pamatysite tą tęstinį teksto gyvenimą.

Nežinau, kodėl (gal todėl, kad vis dar moku skaityti ir rašyti rusiškai), sugalvojau pasidaryti pratimą ir įsimerkti kelioms valandoms į rusišką informacinę erdvę – kad pamatyčiau ne atsitiktinį straipsnį, kurį kas nors man atsiuntė, o pasinerčiau į pasaulį tokį, kokį jį mato Rusijos gyventojas.

Kažkada – tai buvo seniai, maždaug prieš penkiolika metų – stebėjau Rusijos žiniasklaidą, tiksliau, vadovavau žmonėms, kurie tai labai profesionaliai darė.

Buvau Britanijos ir JAV vyriausybių apmokamas žiniasklaidos stebėjimo specialistas, kuo labai didžiuojuosi, ir dėl ko daugiau negaliu (ir nežinau, ar kada galėsiu) važiuoti į Rusiją ir Iraną – islamiškoji Irano respublika trejus metus, kaip ir Rusija prieš tai, buvo mano tiriamojo darbo sritis, bet tai jau kita istorija.

Tai štai, buvo laikas, kai žinojau mintinai visus pagrindinius Rusijos TV kanalus, jų vedėjus ir jų laidas, jų įtakingiausius laikraščių apžvalgininkus ir viską apie tai, kaip dirba jų didžiausios žinių agentūros.

Kas savaitę peržiūrėdavau mažiausiai 20 valandų rusų televizijos ir perskaitydavau daug tūkstančių žodžių jų žinių ir komentarų turinio. Mano darbo su Rusijos žiniasklaida laikais Boriso Jelcino valdymas perėjo į Vladimiro Putino režimą. Pastarasis iš pradžių buvo labai švelnus, palyginti su šiais laikais. Putinas pradėjo permainas žiniasklaidoje, uždrausdamas satyrinį lėlių šou, kuriame parodijavo jį. Toliau dalykai ėjo tik blogyn.

Dabar nusprendžiau vėl nerti į tai, kas pažįstama, ir supratau, kad – nors ir domėjausi, ir skaičiau – nė velnio neįsivaizdavau, kaip pagilėjęs susirgimas. Čia tas pats, kas žinoti apie tolimą giminaitį, apie kurį esi girdėjęs tik tiek, kad jis sunkiai serga, aplankai jį po metų, o jam jau viena ranka nudžiūvus ir viena koja nupuvus, akys išvarvėję, tik švokščia kažką bedante burna ir nieko, žinoma, nebepažįsta, o keliuose likusiose plaukuose utėlės dydžio sulig sliekais šnypščia.

Seniai žinoma, kad Rusijos gyventojai tarpsta izoliuotame informacijos burbule (išskyrus gal penkis procentus tų, kas laisvamaniai ir disidentai, bet ir jie yra persipykę ir į juos mažai kas kreipia dėmesį, tik kai pradeda daug reikštis, juos nusiunčia kuriam laikui į kalėjimą, bet dėmesio nekreipia), tačiau sunku buvo įsivaizduoti, koks tas burbulas tvirtas ir savotiškai tobulas.

Mano vaikystės laikais per metus nebuvo tiek papasakojama legendų ir mitų apie revoliucijos vadą Vladimirą Iljičių Leniną, kiek šiais laikais Rusijoje tenykščiams gyventojams per savaitę yra papasakojama apie Putiną.
Andrius Užkalnis

Palyginti su sovietų propaganda (kurią puikiai atsimenu iš vaikystės, nes buvau smalsus vaikas), kuri buvo primityvi ir vis rodydavo elgetas ir benamius puošniose Niujorko ir Paryžiaus gatvėse, šių laikų rusų propaganda yra savotiškas aukštasis pilotažas.

Pirmiausia, šiandieninis produktas yra kaip didžiulė parduotuvė, kurioje akys raibsta ir visko yra kiekvienam skoniui. Politika, tarptautiniai reikalai (jie aptariami nedaug, apie tai tuoj pakalbėsime) ir, žinoma, Vladimiras Putinas ir jo išmintingos kalbos, darbai ir sumanymai yra toli gražu ne vienintelės medžiagos.

Vargintis nenorintis skaitytojas (tie, kas „nesidomi politika“, valgo ir ieško tik pramoginio turinio) gauna pilną srautą pramogų, kur pramušamas žemiausias lygis ir be atvangos kapstomasi dar giliau.

Įžymybių tarpusavio rietenos, romanai ir išdavystės, mirtys ir baisios ligos, jau nebegyvų praeities žvaigždžių „atskleistos paslaptys“ (spausk ir sužinok, nuo ko IŠ TIKRŲJŲ numirė), skyrybos, sensacingi apsidrabstymai purvais, sportas ir televizija bei kinas, kramtomi iš įvairių pusių, ir, žinoma, visas seksas, kokį tik įmanoma išgalvoti – atskleistos paslaptys, žinoma, negyvena toliau nei antraštės ir rašyti ten nėra apie ką.

Blogų naujienų iš Rusijos yra šiek tiek: „atskirai pasitaikantys trūkumai“. Avarijos, gaisrai, nelaimės: dėl jų negalima kaltinti valdžios, tokia jau Dievo valia, todėl pasakojama smulkiai, nes skaitytojams patinka mirtys ir nelaimės, ir ypač tos, kurios atsitiko ne jiems.

Visos geros naujienos susijusios su Vladimiru Vladimirovičiumi Putinu ir jūs negalite įsivaizduoti, kiek jų. Mano vaikystės laikais per metus nebuvo tiek papasakojama legendų ir mitų apie revoliucijos vadą Vladimirą Iljičių Leniną, kiek šiais laikais Rusijoje tenykščiams gyventojams per savaitę yra papasakojama apie Putiną.

Tarptautinės naujienos yra geriausias rodiklis, kaip sunkiai serga Rusija. Apie JAV beveik nieko nepasakojama: naivūs planai apie kišeninį JAV prezidentą žlugo taip, kad Rusijai skauda ir kraujuoja ligi šiol, o Kremliaus niekas taip neskaudina, kaip priešininkai, kuriuos jie naiviai laikė draugais.
Andrius Užkalnis

„Po Putino pasakytų žodžių visi nuščiuvo, spausk ir sužinok“, „Putino grasinimai privertė JAV drebėti“, „Pasaulis priblokštas Rusijos prezidento žodžių: dabar viskas bus kitaip“. Antraščių šimtai, jos įvairios ir visos naujienos labai nuostabios.

Vladimiras Vladimirovičius visur spėja, viską mato, viską pakomentuoja, visus kaltuosius nubaudžia ir visus teisiuosius apdovanoja: lygiai kaip Josifo Stalino laikais, tik anuomet nebuvo interneto. Kai sovietų diktatorius Stalinas išleido kvapą, daugelis Sovietų Sąjungos žmonių, kurie tuo metu nebuvo pasodinti į kalėjimus ir lagerius, buvo nuoširdžiai sutrikę, nes neįsivaizdavo, kaip šalis gali veikti be didžiojo vado ir kas dabar jais pasirūpins.

Šiais laikais viskas blogiau, nes žinios plinta akimirksniu, jos sunkiasi ne per kelis laikraščius ir kelias radijo ir TV programas, bet užgriūna, kaip sniego lavina, iš dešimčių tinklalapių – dizainas skirtingas, tonas skiriasi, šriftai skirtingi, bet žinutė visada ta pati.

Laisvame pasaulyje gali būti juokingi ir apgailėtini Putino pranešimai su „hipergarsinės ginkluotės“ (žinoma, neturinčios analogų pasaulyje) animaciniais filmukais, ypač, kai paaiškėja, kad kai kuri medžiaga yra kelių ar keliolikos metų senumo, ir šiaip tai svajonės ir kliedesiai, bet Rusijoje šiuos dalykus žiūri ir tiki, ir džiaugiasi. Ne todėl, kad būtų kvaili – tiesiog nuoseklus proto gvaltavojimas po tiek laiko nelieka be pasekmių. Todėl jie ir tiki, kad rusų armija perginkluota, reformuota ir galinga, ir kad visa Amerika dreba.

Tarptautinės naujienos yra geriausias rodiklis, kaip sunkiai serga Rusija. Apie JAV beveik nieko nepasakojama: naivūs planai apie kišeninį JAV prezidentą žlugo taip, kad Rusijai skauda ir kraujuoja ligi šiol, o Kremliaus niekas taip neskaudina, kaip priešininkai, kuriuos jie naiviai laikė draugais. Būtent todėl yra taip širstama ant Baltijos šalių, o jau Ukraina – geriau jos tiesiog neminėti.

Rusija nekenčia Ukrainos taip, kad nei čečėnai, nei estai, nei britai, nei juo labiau amerikiečiai nė negali svajoti apie tokį smerkimo ir neapykantos srautą savo adresu. Jei tikėtume tuo, ką pasakoja Rusijos žiniasklaida, Ukraina yra mirštanti, badaujanti ir sugriauta šalis be ekonomikos, kur žmonės praktiškai šaudo vieni kitus gatvėse ir paskui nužudytuosius suvalgo.

Rusijos kultūros ir meno veikėjai reguliariai viešai pasisako, užtikrindami, kad nieko bendro su Ukraina gyvenime nebeturės. Ukrainos nekenčia taip, kaip galima nekęsti tik buvusių artimiausių draugų.

Rusams nuolat kartojama, kad Lietuvą terorizuoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios visi Lietuvoje bijo. Iš tekstų matosi, kad Lietuvos prezidentės labiausiai bijo pats Kremlius.
Andrius Užkalnis

Europa rusų žiniasklaidoje paminima tik kartais, daugiausiai pasakojant apie tai, kad bevaliai europiečiai taiko absurdiškas sankcijas Rusijai, nežinia kodėl supykę dėl Ukrainos ir Krymo okupacijos, kurios, suprantama, Rusijoje „okupacija“ niekas nevadina.

Centrinėje Azijoje irgi vien priešai: kazachai vis labiau propaguoja savo nacionalistinės kalbos idėjas ir skriaudžia rusiškai kalbančiuosius. Vienu žodžiu, aplink visi susimokę prieš Rusiją ir draugų nebeliko, išskyrus Baltarusiją, bet ir ta kažkokia nestabili, su komišku kolūkio pirmininku vietoje prezidento.

Baltijos šalių paveikslas, piešiamas Rusijos auditorijai, yra įspūdingas: lyg jį būtų rašę labiausiai nučiuožę lietuviškų violetinių ir sąmokslo teoretikų tinklalapių autoriai (gal taip ir yra). Mažytės alkanos, nusmurgusios šalys, šokančios pagal JAV dūdelę, už paskutinius skatikus ginkluojasi ir visaip ieško, kaip galėtų įgelti Rusijai – pramonės ten nebeliko, pragyvenimo lygis smuko, valstybės elgetauja, gimstamumas mažas.

Rusams nuolat kartojama, kad Lietuvą terorizuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios visi Lietuvoje bijo. Iš tekstų matosi, kad Lietuvos prezidentės labiausiai bijo pats Kremlius.

Jums pasirodys įdomu, kad Rusijoje ligi šiol kruopščiai niekada neminima ir ignoruojama emigracija iš Baltijos šalių.

Norėtųsi parašyti, kad tuoj visi išvažiuos, bet negalima. Kodėl? Nes Rusijai ligi šiol nežmoniškai skaudu dėl kiekvieno priminimo, kad ji taip ir neturi kelionių laisvės nei į Europos Sąjungos šalis, nei į JAV, nei į daugelį kitų laisvojo pasaulio šalių – be vizų gali važiuoti tik į keliolika bananų respublikų ir kokosų karalysčių, kur prakutę Rusijos žmonės vyksta atostogauti.

Teisė laisvai gyventi ir dirbti Europoje be apribojimų, kurią rusams valdžia žada jau daugiau nei penkiolika metų, yra liūdna neišsipildžiusi svajonė ir žlugusi iliuzija. Baltijos šalių gyventojus galima kolioti ir šaipytis iš jų kaip tik nori, bet nepaneigsi, kad lietuviški, latviški ir estiški pasai yra geresni už rusiškus. Todėl viskas, kas susiję su kelionėmis ir emigracija, yra absoliučiai tabu Rusijos žiniasklaidoje.

Norėčiau baigti linksma nata. Ne, čia aš ne apie tai, kad didieji Rusijos propagandos tinklalapiai spausdina išsivertę iš lietuvių kalbos prasigėrusių Lietuvos bedarbių (buvusių žurnalistų) tinklaraščių rašinėlius, su visais neišverčiamais ir rusų skaitytojams nesuprantamais juokeliais apie partinę mokyklą, skydinės TV ir netgi apie mane ir mano žurnalo sukurtą pieštinį ožiuko personažą.

Taip, aš irgi negalėjau tuo patikėti. Tokia galinga valstybė ir tokie kuklūs taikiniai, Užkalnis ir jo pieštinis ožiukas. Bet labiausiai nustebino ne tai.

Labiausiai nustebino linksma istorija apie tai, kad Neringos Venckienės grąžinimas iš JAV pagal Lietuvos prokuratūros reikalavimą yra, pasirodo, Dalios Grybauskaitės ir konservatorių sąmokslas, ruošiant ją (Venckienę) į Lietuvos prezidentes.

Tai skelbia oficialus, Kremliaus įsteigtas ir apmokamas, žinių agentūros „Sputnik“ puslapis. „Dabar jau mačiau viską“, nusprendžiau aš, vis dar purtydamas galvą – visai kaip tie televizijos žiūrovai, kurie negalėjo patikėti, matydami mane ekranuose, komentuojant „Eurovizijos“ atranką.

Spragsėjau po rusišką tinklalapį, ieškodamas, kur čia bus parašyta apie mano paties kandidatavimą į prezidentus, bet kol kas neradau. Gal dar ne ta mėnulio fazė.