Kai kilo mintis parašyti, atrodė, tiek daug visko norisi pasakyti, bet matyt per daug. Mintys susigrūdo.

Šis laiškas ne tik Jums, bet ir apie Jus. Laiškas visiems, ypač tiems, kurie gimė jau Kovo 11-osios Lietuvoje.

Pradėsiu nuo savo jausmų iš 1990-ųjų Kovo vienuoliktosios.

Džiaugsmas balsavus UŽ buvo didelis, bet man tomis dienomis buvo šokas suprasti, kokie klastingi ir dviveidžiai yra tie, kurie ilgus dešimtmečius kolaboravo sovietų struktūrose ir į Aukščiausiąją Tarybą atėjo su Lietuvos komunistų partijos vėliava. Ne visi, žinoma. Tarp jų buvo nuoširdžiai balsavusiųjų UŽ.

Tačiau už manęs salėje sėdėję kompartijos vadovai buvo irzlūs, pikti, nelaimingi. Jie nuolat laidė pašaipas ir replikas, man tapo aišku, kad balsuoja dantis sukandę. Jie suprato, jog laisvės banga tautoje yra tokia didelė, kad balsuodami kitaip būtų nustumti į istorijos pakraštį.

Kai rinkome parlamento pirmininką, į tribūną iššoko sąjūdietis Vytenis Andriukaitis ir pasiūlė rinkti ne rinkimus didžiule persvara laimėjusio Sąjūdžio lyderį, bet komunistą Algirdą Brazauską. Tuo pat metu kompartijos struktūros visoje Lietuvoje pradėjo parašų rinkimo vajų, kad Aukščiausios Tarybos pirmininku taptų ne Sąjūdžio, bet komunistų lyderis. Ypač aktyviai buvo dirbama kaimiškuose rajonuose. Pasvalyje tą mačiau pati. Kolūkių pirmininkai, net kai kurie mokyklų direktoriai buvo didžiausi aktyvistai.

Atlaikėte.

V. Andriukaičio, kompartijos, galbūt ir Kremliaus ataka nepavyko.

Į komandą pasikvietėte ir V. Andriukaičio bendražygį Aloyzą Sakalą, o A. Brazauskui, Romualdui Ozolui numatėte vicepremjerų pareigas. Kad tik nesiskaldytume, kad į pasaulio žemėlapį sugrįžtanti Lietuva būtų matoma vieninga.

Po to prasidėjo Lietuvos kelias iš bolševikmečio į Europą.

Spauda buvo tik „Tiesa“ ir „Lietuvos rytu“ persivadinusi „Komjaunimo tiesa“ bei Domo Šniuko tebevadovaujama Lietuvos televizija. Tiesa, Sąjūdis jau buvo įkūręs „Respubliką“, bet apie tai – vėliau.

Žmonės dar matė Kremliaus kanalą. Jame – purvo bangos prieš Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. V. Landsbergis buvo pagrindinis taikinys. Kartu su vietiniais jie gebėjo sukelti dideles melo bangas. Dabar tai vadinama moderniau – fake news.

Tačiau ir tomis aplinkybėmis kvietėte dirbti atkurtai Lietuvos valstybei. Po poros savaičių inicijavote Aukščiausios Tarybos kreipimąsi į visus, kurie buvo įtraukti į bendradarbiavimą su KGB. Jame – kvietimas nebebendradarbiauti.

KGB LTSR padaliniai dar dar dirbo Vilniaus centre ir regionuose. Visi jie išsilakstys tik po pusantrų metų, po pučo. Tada atrodė, kad į KGB spąstus prievarta įtraukti žmonės supras.

Daugelis ir suprato.

Tačiau tapo aišku, kad užvaldymas yra labai didelis. KGB persitvarkė naujam laikmečiui.
Lietuva buvo stabdoma visomis įmanomomis priemonėmis. Sąjūdiečio vardu prisidengęs Vitas Tomkus iš Sąjūdžio pavogė „Respubliką“. Joje pilamas purvas ant V. Landsbergio kartais pralenkdavo net Kremliaus pirmą kanalą.

Atėjo blokada. Vos ne kiekvieną Aukščiausiosios Tarybos posėdį tribūnoje stovėdavo premjerės Kazimieros Prunskienės pavaduotojas A. Brazauskas ir pranešdavo transliacijas stebėjusiai tautai, kad tuoj baigsis kruopos ir miltai, kuras. Mažiausiai kalbėjo apie tai, ką jis pats daro, kad blokadą atlaikytume.

Besiklausantieji A. Brazausko turėjo suprasti, kad padėtis beviltiška.

Net šiurpas nukrečia pagalvojus, kas būtų buvę, jei tas žmogus būtų išrinktas valstybės vadovu jau tuomet.

O V. Landsbergis telkė visus vilčiai, nenuilsdamas dirbo diplomatinį darbą.

Atėjo 1991 metų sausis.

Paaiškėjo, kas iš tiesų yra K. Prunskienė. Jos iniciatyva priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kainų pakėlimo buvo kibirkštis veikti į Lietuvą jau permestoms spec. pajėgoms iš Pskovo.
Prasidėjo atviras karas.

Mūšį laimėjome visi, tačiau V. Landsbergis buvo vadas.

Brazausko komunistai buvo išsigandę, bet turėjo viltį sugrįžti.

Buvau šalia, kai Česlovas Juršėnas Sausio 13-osios naktį telefonu kalbėjosi su atsistatydinusia K. Prunskiene ir kvietė ją greičiau važiuoti iš Švenčionių į Vilnių. Ir ji grįžo, atėjo į Vyriausybę, pasisiūlė vėl vadovauti susirinkusiems ministrams.

Nepavyko.

Aukščiausioji Taryba išlaikė egzaminą, nes turėjo lyderį.

Atėjo 1991 metų rugpjūčio pučas.

Jau turėjome kariuomenės užuomazgas.

Nutraukėme trumpas atostogas.

Aukščiausiojoje Taryboje – neeilinis posėdis apie padėtį.

Išėjo deputatas nuo kompartijos Justas Paleckis. Pralaimėjimo gaidos, mūsų nepriklausomybė – popierinė, sakė jis.

V. Landsbergiui ji nebuvo popierinė.

Laimėjome.

Lietuva tapo pripažinta.

Tačiau po pripažinimo, jau galvotrūkčiais iš Lietuvos pabėgus KGB, pjudymas prieš V. Landsbergį tęsėsi.

1992 metais sugrįžo LDDP. Prezidentu tauta išrinko A. Brazauską.

Valdžia – totaliai buvusiųjų rankose.

Prasidėjo korupcijos ir prichvatizacijos era.

Tačiau reikėjo toliau tiesti bėgius į euroatlantinę erdvę.

Nežinau, kiek buvo V. Landsbergio inicijuotų susitikimų dviese, tačiau jam pavyko įkalbėti A. Brazauską ir LDDP dėl bendro partijų susitarimo. Jo esmė – Lietuva sieks narystės NATO.
Nuo LDDP pareiškimą pasirašė ne pirmininkas, o gana žemo rango atstovas Justinas Karosas. Tačiau pasirašė. Tai buvo labai svarbu.

Praėjus dvylikai metų po Kovo 11-osios, mes buvome pakviesti į NATO. Per trukdymus, bandymus stabdyti per referendumus, pjudymus prieš JAV, bandant išlaikyti mus energetinėje priklausomybėje, papirkinėjant nešvariais pinigais Kremliui artimus politikus.

Mielas Prezidente Vytautai!

Matau, kad mano laiškas bus per ilgas. Gali pasirodyti, kad jis ne visai šventinis.

Bet man jis šventinis. Nes istoriją reikia žinoti tokią, kokia buvo.

Tik tiesa padarys mus laisvus.

Tuo labiau kad šiandien tie patys tiesos vagys vėl ir vėl bando jaukti žmonių protus, o jauniems žmonėms bandoma aiškinti, kokie vieningi tada v i s i buvo, o dabar, suprask, labai blogai.
Ne, dabar nėra labiau blogai. Yra daug geriau. Tačiau kelias dar bėga tolyn, ne visi Kovo 11-osios tikslai pasiekti.

Jūs pats visa tai, ką parašiau, gerai žinote, tačiau reikia, kad ir kiti neužmirštų.

Apie kitus reikalus dar parašysiu Jums kitąkart.

Deja, negaliu pasakyti, jog švęsdami 28-ąsias Nepriklausomybės metines jau esame saugūs visu šimtu procentų. Tačiau už tai, ką turime dabar, noriu padėkoti Jums.

Stebuklas, kuriuo tikėjote ir skatinote tikėti mus, gyvas.

Sveikite, mums dar labai Jūsų reikia!