Taip, atkurti Nepriklausomybės partizanams iš karto nepavyko, tačiau jų kova prieš okupacinę supervalstybę dar ilgai buvo įkvėpimo šaltinis ateities kartoms. Toms kartoms, kurių dėka mes ir mūsų vaikai gyvename laisvoje Lietuvoje.
Kad tai suvoktume, turėtume pažvelgti į tai, kas buvo moraliniai autoritetai vėlesnių kartų laisvės kovotojams, disidentams, galiausiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmonėms. Pavyzdžiui, Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjas ir lyderis A. Terleckas, kuriam kaip tik vasario pradžioje sukako 90 metų, prieš kelerius metus yra sakęs, kad už Lietuvos laisvę labiausiai turėtume būti dėkingi būtent partizanams. Pats A. Terleckas, matydamas partizanų kovas ir paragintas tėvo, prašėsi priimamas į partizanų būrį, tačiau partizanai jam atsakė: „Eik mokykis ir tuo būk naudingas tėvynei“. A. Terleckas įsiklausė į šiuos žodžius, išsaugojo laisvos Lietuvos idėją gyvą ir ne sykį už tai patyrė sovietinio režimo represijas.
Kaip pasakojo kitas mūsų disidentas kunigas Robertas Grigas, dirbęs ties Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kituose pogrindiniuose leidiniuose, dalyvavęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vėliau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, jo vaikystės metais dar buvo gyvos trėmimų, partizaninio pasipriešinimo temos. „Žmonės pasakodavo ne iš knygų, o pateikdavo gyvų pavyzdžių iš savo patirties. Net ir mano mamos dainos buvo apie pasipriešinimo kovas, apie išėjimą į mišką, tokią tikrą nuojautą ar net žinojimą, kad negrįši, kad žūsi, apie tą išsiskyrimą su mylimosiomis, su seserimis, apie lavonų išniekinimą. Visa tai formavo labai aiškią nuostatą, kas yra mūsų, ir kas yra svetima, kas yra Lietuva, o kas yra svetima prievarta“, – kalbėjo R. Grigas.
Kun. R. Grigo vaikystės prisiminimai puikiai liudija, kokios svarbios Lietuvai buvo partizanų kovos. Nors R. Grigas gimė tada, kai partizanų kovos jau buvo pasibaigusios, tačiau jos buvo įkvėpimo šaltinis ir ateities kartoms. Jei ne partizanų kova, labai tikėtina, kad vėlesnė karta, gimusi ir užaugusi okupuotoje Lietuvoje, nebūtų turėjusi pavyzdžių, kurie būtų įkvėpę tautos apsisprendimui atkurti nepriklausomą Lietuvą.
Kuo A. Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygiai aktualūs šių laikų jaunimui? Juk šių dienų Lietuva yra nepriklausoma, yra galingiausio pasaulyje karinio aljanso narė ir mūsų jauniems žmonėms nebėra būtinybės kovoti su okupantais? Ramanausko-Vanago gyvenimas gali ir turi būti pavyzdžiu ir šiandieniniam Lietuvos jaunimui kaip pasiaukojimo vardan tėvynės pavyzdys. 1952 m., jau slapstydamasis nuo sovietų pareigūnų, Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurioje papasakojo apie savo įsitraukimą į rezistencinę veiklą ir apie tai, kaip vyko laisvės kovos.
Mums visiems gerai žinomas partizanų vado kreipimasis į tuo metu vos ketvirtuosius gyvenimu metus ėjusią savo dukrą: „Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės. Mano troškimas yra matyti, arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkią ir juodą skriaudžiamos našlaitės dalią, tikėtis, kad jai bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.“
Šie partizano žodžiai turėtų priversti susimąstyti, kokie buvo tikrieji Ramanausko-Vanago idealai. Net ir jausdamas pavojų sau ir savo šeimai, jis nesiliovė kovoti už Lietuvos laisvę ir puoselėjo svajonę, kad net jeigu ne jam pačiam, tai bent jau jo dukrelei teks gyventi laisvoje Lietuvoje. Šie vieno garsiausių Lietuvos partizanų žodžiai rodo, kad tiems, kurie ryžosi stoti į kovą su okupaciniu režimu, Lietuvos Nepriklausomybė buvo besąlygiškas dalykas, ir kad į asmens, kaip individo, laisvę jie žiūrėjo neatsiejamai nuo visos tautos laisvės. Tai yra priešingybė siaurai individualistinei mąstysenai, kai laisvė suvokiama tik kaip galimybė rinkti tai, kas patinka, o laimei pasiekti užtenka tik materialinių dalykų.
Kalbant apie partizanų, tarp jų ir Ramanausko-Vanago, pasaulėžiūrą, galima atkreipti dėmesį į knygos vietą, kurioje aprašoma, kaip partizanai duodavo priesaiką. „1945 m. birželio mėn. 2 d. temstant visa įgula jau buvo prie pat Nemunaičio bažnytkaimio. Iš anksto buvau paskyręs žmones keturiems lauko sargybos postams ir nurodęs, kaip kuriuo atveju veikti. Tik gerai pritemus sugužėjome vienuolyno kieman. Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla, nes bažnytkaimis neturėjo įtarti, kad mes čia. Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo, vyrai keisdavosi. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį, duoti priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį suteikti palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau, rankose laikė ginklus, nes esamomis aplinkybėmis kitaip nebuvo galima. Aš stebėjau, kaip viskas vyksta, rūpinausi, kad kuo greičiau viską atliktume ir laiku atsitrauktume saugesnėn vieton. Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingos priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje...“
Matome, kad duodami priesaiką tėvynei, partizanai tai atlikdavo Šv. Mišių metu, prašydami Dievo pagalbos. Tai liudija daugeliui žinomą tiesą, kad tiek partizaniniame judėjime, tiek vėlesnėje antisovietinėje rezistencijoje labai svarbų vaidmenį vaidino tikėjimas. Ši priesaikos ceremonija kontrastuoja su šiandieninėje visuomenėje įsigalinčiu požiūriu, kad religija (o taip pat ir tautiškumas) yra žodžio „laisvė“ priešingybės ar savotiški istoriniai reliktai.
O istorija liudija, kad būtent katalikai bei tvirtai tautiškų pažiūrų žmonės būdavo tie, kurie pirmieji stodavo į kovą su okupaciniu režimu. Juk labai didelė dalis ir vėlesnės kartos rezistentų, tokie kaip jau minėtas Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Julius Sasnauskas buvo ne tik šiaip tikintieji, bet ir Bažnyčios atstovai (kunigai, vienuoliai). Taip nutikdavo todėl, kad tikintys žmonės daug lengviau pasiryžta aukoti savo gerovę ar net gyvenimą dėl nematerialių dalykų. Tiesą pasakius, jeigu vyresnė karta būtų besivadovavusi tik individualistinėmis vertybėmis, tai nepriklausoma Lietuva vargu ar išvis būtų atkurta. Ramanausko-Vanago duota partizano priesaika yra aiškus pavyzdys, koks svarbus Lietuvos istorijoje buvo katalikų tikėjimas ir kad jis daro žmogų stipresniu.
„Jokios Dzūkijos krašto partizanus jungiančios vadovybės iš pradžių nebuvo. Visame Dzūkijos krašte kūrėsi daug savarankiškai veikiančių partizanų būrių. Tiems būriams vadovaudavo dažniausiai mokytojai, taip pat kaimuose jaunimo tarpe turėję autoritetą puskarininkiai ar buvę valsčių bei apskričių tarnautojai. Taigi be jokių abejonių galima sakyti, kad tiek pati Lietuvos laisvės kova, tiek aukštesnioji partizanų vadovybė buvo ne kieno nors primesta: ji pradėta organizuoti ne iš viršaus, o iš apačios — iš tyriausios Lietuvos kaimo jaunuomenės. Partizanų aukštesnioji vadovybė susiformavo palengva, iš demokratišku būdu išrinktų vadų, kuriais Lietuvos kaimas pasitikėjo. Šiandien aš, jau aštuntus metus einantis įvairias pareigas partizanų vadovybėje, drįstu tvirtinti, kad tik dėl to Lietuvos laisvės kovos sąjūdis šiuo metu yra gyvas ir nepalaužiamas iki paskutinio kovotojo. Priešingu atveju mes jau po dvejų laisvės kovos metų būtume pakrikę kaip Grigo bitės“, – taip savo knygoje apie Dzūkijos partizanų judėjimą rašė Ramanauskas-Vanagas.
Ši knygos vieta skaitytojams, taip pat ir jaunosios kartos, padeda suprasti, koks svarbus pokario rezistencijoje buvo bendruomeniškumas, pagarba autoritetams. Į partizanų gretas žmonės stojo savo noru, o hierarchija buvo formuojama ne primenant ją jėga, bet vadovaujantis savitarpio pagarbos, taip pat savanoriškos pagarbos autoritetui principu.
Kalbant apie Ramanauską-Vanagą kaip pavyzdį nūdienos jaunimui, turime suvokti, koks svarbus šaliai ir visiems jos žmonėms yra tarpusavio pasitikėjimas, savanorystė. Beje, labai svarbu pabrėžti, kad skirtingai nei daugelis kitų garsių partizanų, Ramanauskas-Vanagas niekada nebuvo profesionalus karininkas, nebuvo ir politikas ar įtakingas valdininkas. Tačiau jis, dirbdamas mokytojo darbą, jautė ne ką mažesnę atsakomybę stoti į ginkluotą kovą už tėvynę. Ramanausko-Vanago pavyzdys rodo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo specialybės ar statuso visuomenėje, gali būti naudingas savo tėvynei, ir kad kurti bei ginti ją yra kiekvieno iš mūsų pareiga.
Kalbant apie Ramanausko-Vanago ir kitų partizanų reikšmę, negalime nutylėti to, ką apie mūsų partizanus kalba priešiškų valstybių propaganda. Pernai vasarą NATO sukurtas trumpas filmas, pasakojantis apie Baltijos šalių partizanus, ypač įsiutino Rusijos užsienio reikalų ministeriją. „Šita organizacija, sukurta nepribaigtų fašistų pagrindu, surengė daugiau nei 3 tūkst. diversijų, kurių aukomis tapo tūkstančiai taikių gyventojų“, – apie latvių miško brolius pasakojo Rusijos URM atstovė Marija Zacharova. Į Lietuvos partizanus Rusijos režimo požiūris ne ką švelnesnis. Turbūt ne veltui Ramanauską-Vanagą apšmeižusi veikėja šiemet iš su Kremliumi siejamo oligarcho vadovaujamos organizacijos gavo apdovanojimą.
Kodėl gi Rusijos režimui toks naudingas partizanų juodinimas? Imperinių ambicijų niekaip negebančiai atsikratyti Rusijai yra labai nenaudingos tvirtą tautinę savimonę turinčios Baltijos šalys. O pakirsti tautinę savimonę, pasididžiavimą savo tauta lengviausiai galima pasitelkiant iškiliausių tos tautos žmonių juodinimą. Labai svarbu, kad šiuos dalykus suvoktume ir mes, ir nepasiduotume priešiškų jėgų bandymams perrašyti mūsų istoriją.
Apibendrinant, Ramanauskas-Vanagas – vienas iškiliausių XX a. Lietuvos žmonių. Jį galime laikyti savotiška jungtimi tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Užaugęs Vasario 16-osios Lietuvoje, vėliau jis tapo žmogumi, kurio (kaip ir jo bendražygių) kova tapo įkvėpimu tiems, kurie padėjo pagrindus Kovo 11-ajai. Ramanauskas-Vanagas jaunajai kartai gali ir turi būti pavyzdžiu dėl savo patriotizmo, pasiaukojimo ir, kaip rodo jo gyvenimas, tikėjimo, kad kiekvieno lietuvio pareiga yra būti atsakingam už jos ateitį.