Vadovėlis gražus, spalvingas, su gausiomis iliustracijomis, bet skaitau ir stebiuosi: aiškius, įprastus, pripažintus terminus ir apibrėžimus autorė keičia. Sudėtinių sakinių sujungimą ir prijungimą – sudėtinių sakinių „koordinacija ir subordinacija“.
Apstulbau: tokių terminų kalbos vadovėliuose man neteko skaityti. Toliau buvo dar įdomiau: atsisakoma įprasto sujungiamųjų sakinių skirstymo, vietoj gramatinių centrų – predikatiniai centrai...
Teko ieškoti pagalbos. Tarptautinių žodžių žodynas (2005 m. leidimas) man paaiškino, kad žodis „subordinacija“ kalbotyroje nevartojamas. Nei Klaipėdos knygynai, nei miesto bibliotekos neturėjo minėto vadovėlio, todėl laukiau moksleivių atostogų, kad galėčiau susipažinti ne tik su naujovišku vadovėliu, bet ir su kalbos mokslo naujovėmis, pateikiamomis mokiniams.
Naujausias Kalbos mokslo žinynas, Kalbos enciklopedija ir t. t. įtikino, kad mano, pensininkės, nei žinios, nei atmintis nesušlubavo, todėl, per moksleivių atostogas pasiskolinusi minėtą vadovėlį, nusprendžiau į jį įsigilinti.
Nustebino ne tik nereikalingi, suvokimą apsunkinantys tarptautiniai terminai, bet ir kitaip aiškinamas priebalsių susiliejimas būsimajame laike, apibrėžimai – „papildinys – antrininkė sakinio dalis, kuri papildo tarinio požymį...“ (46 p.), sakiniai pagal sakymo būdą yra šaukiamieji ir nešaukiamieji (?) – 182 p.
Susipažinusi su vadovėliu, noriu paklausti autorės: ši gramatika – noras perdirbti įprastus terminus per daug pasitikint savo jėgomis ar nevykęs kitos kalbos gramatikos taikymas lietuvių kalbai?
Autorei tenka priekaištauti ir dėl dėmesio savo darbui stokos: vadovėlio pradžioje pakankinusi mokinius neįprastais terminais, jo pabaigoje pateikia tradicinį sudėtinių sakinių skirstymą – 183 p. Yra klaidų kalbant apie šalutinių sakinių prijungimo (subordinacijos) priemones: „ar“ tokiu atveju įvardijama kaip jungtukas, o ne dalelytė, kaip rašoma vadovėlyje. Kartais aiškiai stokojama lietuviškų terminų: nerandama žodžio „neautorinė“ kalba atitikmens...
Gana rimtas aptariamojo vadovėlio trūkumas – polinkis pateikti ne įvardijamų faktų visumą, o tik jų dalį: 16 p. esančiame žemėlapyje – indoeuropiečių šeimos kalbų grupės. Jų įvardyta tik šešios, o juk daugumai mokinių tai vienintelė galimybė įsiminti jas visas. 15 p. – pasaulio žemėlapis apie indoeuropiečių kalbų paplitimą.
Tas žemėlapis klaidina: žalia spalva visiškai nubraukia kitas kalbų šeimas – nepaisoma įprasto žymėjimo, jei teritorijoje susilieja kelių kalbų vartojimas. Paminėtas M. Daukša, bet reikšmingų jo žodžių apie kalbos svarbą žmogui ir tautai autorei nereikėjo... Nėra jokių faktų apie lietuvių kalbos tyrinėjimą dabar.
Tą pačią ydą rasime ir vadovėlyje IX klasei, kai aptariamas lietuvių kalbos raidynas: „kai kurios raidės pasiskolintos iš lenkų kalbos“, bet neįvardyta, kas iš čekų, kuri raidė neturi atitikmenų Europos tautų abėcėlėse. Dalinis faktų pateikimas sukelia nelabai malonias interpretacijas.
Jos kyla ir tada, kai nerandama pasaulinio garso mokslininkų lietuvių kalbos archajiškumui pagrįsti, ir tada, kai vadovėlyje atsiranda paties bjauriausio Lietuvoje technikos „paminklo“ – surūdijusio vamzdžio Neries upėje, Vilniuje – nuotrauka ir kai mokinių dėmesiui pasiūlomi feisbuko įrašai.
Neapleidžia įspūdis, jog tai ne Lietuvos pilietį ugdantis lietuvių kalbos vadovėlis. Kaip suprasti siūlymą diskutuoti apie meno kūrinius, nepateikus orientacinių klausimų? Juk nedaug mokinių lanko dailės mokyklas, todėl orientaciniai klausimai būtini.
Bet baisiausia – šiai užduočiai parinkti pavyzdžiai: siūloma aprūdijusį vamzdį Neries upėje Vilniuje lyginti su Amerikos Laisvės statula... Lyg nebūtų Laisvės paminklo Kauno Karo muziejaus sodelyje ar Baltijos kelią įprasminančios Sienos Vilniuje? Lietuvos iš tiesų vadovėlio pavyzdžiuose maža – užtenka pažiūrėti į iliustracijų ir tekstų metriką vadovėlio pabaigoje. Didžioji vadovėlio dalis skirta rišliai kalbai ugdyti – šios dalies aš neanalizuoju.
Vadovėlio pabaigoje – žymių rašytojų fotografijos, tik Just. Marcinkevičiaus fotografija Jo neprimena, ir iš poeto M. Buroko paskyros feisbuke lankytojų parinktos ir bulvariniu stiliumi interpretuotos citatos iš jų kūrinių. Įdomus sumanymas nepasiekia tikslo – dešimtokai jau neprisimena arba neskaitė tų kūrinių. O tie žmonės, kurie skaitė Just. Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“, negalės suvokti, kaip galima tyčiotis iš dramos pabaigoje Mažvydo sakomo žodžio „Lietuva“: stebimasi, kokį žodį susigalvojo mažlietuviai, – cituoju.
Netikslumų ir neišbaigtumo kalbos istorijos, sintaksės temose nemaža.
Susidomėjusi iš mokinių pasiskolinau tos pačios autorės lietuvių kalbos vadovėlį IX klasei (Baltos lankos, 2016). Šiame vadovėlyje aukščiau pastebėtų ir paminėtų sintaksės naujovių nėra, todėl nebeaišku, kodėl antrajame sunkinamas sintaksės pagrindų suvokimas, kai egzistuoja įprasta, aiški terminologija ir apibrėžimai.
Siūlau autorei ir pagal tą vadovėlį dirbantiems mokytojams pagalvoti, į kokią situaciją paklius pagal aptariamą vadovėlį sintaksę mokęsi pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos egzaminą laikantys mokiniai, kai to egzamino užduotys bus formuluojamos pagal įprastus terminus?
Galima spėti, jog minimas vadovėlis buvo skirtas tautinių mažumų mokykloms, bet tai nėra nei priimtina, nei teisinga.
Nesiryžtu aptarti kitų šio gausiai iliustruoto X klasės kalbos vadovėlio temų – tikiuosi, kad jos nesulauktų panašių priekaištų.
Švietimo ministerijos atstovai dažnai mėgsta pasidžiaugti vadovėlių gausa, bet, matyt, ne visada jie analizuojami, ne visada įvertinama, ar jie tinka mokykloms.