Pirmadienį pasitraukė teisingumo viceministras Raimondas Bakšys. Tokią viešą užgaidą ultimatyviai premjerui buvo iškėlę S. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas ir pastarojo bendražygė iš Teisingumo ministerijos Rasa Kazėnienė. Ieškoma pamainos ir teisingumo ministrei Mildai Vainiutei, nes antradienį atėjo ir jos eilė trauktis.

To iš premjero pareikalavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. O S. Malinausko ir R. Kazėnienės duetas dar pageidauja ir ministerijos kanclerio Arūno Kazlausko galvos. Pirmos dienos ir tiek daug užduočių gavo mūsų premjeras.

Bet pradėkime nuo svarbiausių.

„Konkretus atvejis Teisingumo ministerijoje, Kalėjimų departamente, parodė, kad vis tik ministrė ne savo vietoje, tikrai nesusitvarko su savo pareigomis ir demonstruoja politinį neįgalumą“, – pirmadienį žurnalistams sakė prezidentė.

D. Grybauskaitė pridūrė, kad „kova su korupcija Lietuvoje negali būti selektyvi, negalima vienų smerkti, gaudyti, o kitiems atleisti“.

Tikrai? Gal vis dėlto nurimus linčo riksmams galima sužinoti, koks tas atvejis? Kad ministerijos vadovybė nesutiko su R. Kazėnienės ir S. Malinausko „Garliavos stiliumi“ nebaigtus auditus iškart naudoti savireklamos tikslais?

Kad pasiūlyta į prokuratūrą kreiptis atlikus visą auditą? O kreiptasi ir buvo. Kas dar? Kad „kovotoja“ pasijuto sekama? Kad Teisingumo ministerija tiesiog norėjo išlaikyti teisines procedūras, o ne paminant teisės principus užsiimti tiesiog pigiu populizmu? Gal į šiuos klausimus atsakys premjeras S. Skvernelis? Ar jo patarėjo politinė isterija ir kol kas be jokių faktų mesti kaltinimai viceministro atžvilgiu bus nustumti po kilimu, mat visi jau atsistatydino, nesiaiškinant tiesos? Bet kam ji reikalinga, kai sprendžia minia.

Taip, ministrė sistemą valė per lėtai, labai sunkiai, gal kiek chaotiškai, tačiau valė. Niekas iki jos ir R. Bakšio to net nebandė daryti.
Tomas Dapkus

Bet grįžkime prie prezidentės. Džiugu girdėti valstybės vadovės griežtą ir kategorišką poziciją, tačiau liūdna, kad ją girdime tik devintais jos kadencijos metais.

Dar liūdniau, kad tokios pozicijos negirdėjome ankstesnių teisingumo ministrų atžvilgiu, prie kurių šita korumpuota sistema (Registrų centras, Kalėjimų departamentas ir daugybė kitų sričių) formavosi ir klestėjo. Ypač gaila, kad niekada negirdėjome smerkiamo teisingumo ministro Juozo Bernatonio, kuris buvo šios sistemos globėjas ir beneficiaras. Maža to, jis buvo laikomas geriausiu tuometės Vyriausybės ministru. Globojama buvo ir susikompromitavusi Kalėjimų departamento direktorė, J. Bernatonio kursiokė generolė Živilė Mikėnaitė. Tarsi to nebuvo, J. Bernatonis ir toliau oriai atidarinėja Prezidentūros duris jau kaip Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.

Teisingumo ministrei ir jos viceministrui nebuvo net suteikta teisė pasiaiškinti. Ir kai dabar jie yra visuotinai smerkiami noriu priminti, kad būtent M. Vainiutės ir R. Bakšio (įžūliai šmeižiamo kaip neva J. Bernatonio žmogaus) pastangomis įvyko esminiai lūžiai – pasitraukė du dešimtmečius nepajudinamas Registrų centro vadovas Kęstutis Sabaliauskas, atleista J. Bernatonio globotinė Kalėjimų departamento direktorė Živilė Mikėnaitė, nepaisant tuomečio viceministro, dabar premjero patarėjo, Donato Matuizos neskaidrios įtakos atrankos procesui į atsilaisvinusią Kalėjimų departamento direktoriaus postą, ministrė atsisakė skirti buvusį ilgametį šio departamento vadovą Artūrą Norkevičių, kuris kartu su savo, o vėliau Ž. Mikėnaitės, pavaduotoju D. Matuiza (J. Bernatonio įsteigtos kalėjimų operatyvinės tarnybos vadovas) nematė visos įmanomos korupcijos ir nusikaltimų zonose.

Beje, kodėl S. Malinauskas neatsistatydina, nors D. Matuiza dabar patarinėja premjerui teisės ir teisėsaugos klausimais? M. Vainiutė nepabijojo pertvarkyti ir skandalingos kalėjimų įmonės „Mūsų amatai“, net žinodama, kad ten šiltai įtaisytas tuo metu ją delegavusių socialdemokratų lyderio Gintauto Palucko brolis Danas Paluckas, kuris po to neteko šiltos sinakūros.

Kirčių mūsų valstybėje dažniausiai sulaukia tik tiek, kurie bent bando išjudinti korupcinę sistemą. Jos globėjai ir tęsėjai sulaukia tik tylaus, bet užtikrinto palaikymo.
Tomas Dapkus

Taip, ministrė sistemą valė per lėtai, labai sunkiai, gal kiek chaotiškai, tačiau valė. Niekas iki jos ir R. Bakšio to net nebandė daryti.

Taip, ministrė nemoka viešai kalbėti ir neturi politinio užnugario, jos pasimetimas prieš kameras daug kam sukelia juoką, tačiau kukli teisės profesorė, į kurią dabar minia valosi kojas, verta padėkos.

Priešingai nei aplinkos ministras Kęstutis Navickas ar žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, kurie ciniškai rūpinasi su jais siejamais verslais, M. Vainiutės tuo apkaltinti negalime. Tačiau jie toliau nepajudinamai dirba. Mat už jų stovi Ramūnas Karbauskis.

Ir dar – prisiminkime, kas buvo siūlomi vietoj dabartinės ministrės – pirmasis kandidatas, su nusikalstamo pasaulio autoritetu „Šviniumi“ siejamas buvęs Seimo narys, antrasis – viešai dėl vairavimo išgėrus jau pirmą dieną apsimelavęs J. Bernatonio viceministras.

Beje, dėl jų valstybės vadovams nekilo klausimų ir tik visuomenės spaudimo dėka kažkuris iš jų netapo ministru, o kažkuris turėjo atsistatydinti jau pirmą dieną.

Bet ar būtų tokių skandalų kaip šiandien, jei nors vienas iš jų būtų paskirtas? Abejoju. Nes kirčių mūsų valstybėje dažniausiai sulaukia tik tiek, kurie bent bando išjudinti korupcinę sistemą. Jos globėjai ir tęsėjai sulaukia tik tylaus, bet užtikrinto palaikymo.