Vienoje – alergija žodžiui „gender“, panika, jog konvencija pavers visus ar bent pusę populiacijos homoseksualais arba atims didį gėrį – „stereotipinius lyčių vaidmenis“ (stereotipiniai lyčių vaidmenys, priminsiu, yra maždaug tokie: moteris leidžia gyvenimą tarp miegamojo, vaikų kambario ir virtuvės, neturi išsilavinimo arba turi tik paviršutinišką, „pokalbio palaikymui“, nedirba, nedalyvauja viešame gyvenime, yra baikšti, klusni, švelni, nesavarankiška, lengvabūdė, reikalinga globos ir vadovavimo, mąsto tik apie pampersus ir blakstienų tušą, vadovauja tik penkiamečiams, sprendžia tik apie puodus, kartais piešia gėlytes ir klykauja ištikta isterijos priepuolių; vyras – agresyvus, smurtingas, rūstus, fiziškai stiprus, kontroliuoja moteris, išlaiko šeimą, atstovauja jai viešumoje, viską žino apie techniką ir, nors mažakalbis, niekina menus, knygas ir išsilavinimą, yra grynasis blaivus racionalumas, kultūra, civilizacija ir intelektas pats.
O dabar klausimas: tikrai Lietuvos gyventojai šiuos vaidmenis atitinka? Visi mūsų pažįstami ir pažįstamos yra tokie ir tokios? Mes patys nejau tokie? Ar tokie žmonės mums bent patinka?), – kitoje – baisėjimasis „tamsuoliais“, kurie tuo tamsuoliai, kad nesupranta, kaip absoliučiai būtina yra ši konvencija, kad, ją ratifikavus, smurto prieš moteris, be abejo, neliks, o neratifikavimas esą reiškia, kad smurtas yra visų Lietuvos moterų realybė ar bent nuolatinė grėsmė, nes Lietuva – tai šalis, kurioje už buvimą moterimi muša, kurioje gimti moterimi ir priešui nelinkėtum.
Antrieji pirmuosius vaizduoja kaip „religinius fanatikus“ ir smurto gynėjus, besivadovaujančius nuostata „Boba, žinok savo vietą!“, pirmieji antruosius – kaip „genderistus“, degančius troškimu „sugriauti šeimas“, panaikinti (gal netgi pakeisti prievarta) biologinius lyčių skirtumus ir dar, ko gero, uždrausti vartoti žodžius „vyras“, „moteris“, „tėvas“, „motina“, vietoje jų įsakant vartoti mįslingąjį „gender“.
Abu neteisūs, nesąžiningi, blogai informuoti, tingi skaityti, pasiduoda savo socialinio burbulo spaudimui arba tiesiog „darbą dirba“. Tačiau ne, tiesa, šiuo atveju, nėra per vidurį: konvencijos ratifikuoti nereikia. Tik ne dėl tų priežasčių, kurias paprastai išsako jos priešininkai.
Visų pirma, konvencija numato smulkmenišką viešo ir privataus gyvenimo sekimą bei kontrolę (tuo pačiu – įtarumo, nerimo ir įspūdžio, jog aplink „visur smurtas“, auginimą), pajungiant tam žiniasklaidą, švietimo sistemą ir politines galias.
Kartu – įpareigodama, bet nespecifikuodama – atveria galimybes keisčiausiems kovos su stereotipais būdams.
Pvz., III skyriaus 12 straipsnis skelbia: „Šalys imasi būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Ir kaip tai atrodytų?
Pirmiausia, kokias praktikas ir tradicijas Lietuvoje? Gal, pvz., Lietuvoje gyvuoja prievartinio mergaičių ištekinimo arba genitalijų žalojimo (FGM) tradicija? Gal – praktika moterų užrakinimo namuose? O gal mušti žmoną yra koks gerbtinas kultūrinis paprotys?
Ne, bet (atsakytų konvencijos šalininkai) pasitaiko nelygybės bei mizoginijos pasakose, dainose, priežodžiuose, kai kurių individų galvose ir įpročiuose. Pasitaiko. Tai ką daryti? Iškarpyti? Pataisyti? Prirašyti po įspėjimą/moralą? Išimti iš bibliotekų folkloro rinkinius?
Bausti dainuojančius, cituojančius, neteisingų pasakų nuo vaikų nepaslepiančius? Dar pasitaiko, kad merginos dažniau filologiją, o vaikinai – fizikos mokslus renkasi.
Ne, ne „iš prigimties“, o tikrai dėl susiklosčiusių kultūrinių nuostatų. Tai gal kokią pusę studentų iš vienų studijų programų perkelti į kitas?
Gal apmokestinti tradiciškai besirenkančius? Arba įjungti propagandą, kad fizika – labai moteriška, o „tikru vyru“ tave padarys tik filologija?
Taip pat išties yra paprotys, ar, veikiau, įprotis, namų ruoša dažniau užsiimti moterims. Taip, jis kultūrinis, niekaip biologiškai nenulemtas. Taip, su juo yra susijęs neturėjimas laiko, o tada – jau ir galimybių ugdytis kitus gebėjimus.
Bet ką realiai reikštų „panaikinimas“? Viena yra pašalinti prievartą tą daryti „pagal lytį“ (bet tokios prievartos seniai nebėra), kita – prievarta naikinti šią „prievartą“, užliejant priešingus pasirinkimus skatinančiomis sankcijomis ir propaganda: nuo to niekas laisvesnis ir laimingesnis netaps, atvirkščiai.
„Panaikinimas“ numatytų kur kas didesnes blogybes nei tos, kurias veržiamasi pašalinti (nieko realiai nešalindamas, išskyrus poreikį nebūti sušukuotu).
Čia išryškėja antra, susijusi, priežastis būti prieš konvenciją: ji žada gausybę užsakomojo propagandinio piliečių protinimo (tuo pačiu – rutiniško žeminimo kaip nepakankamai susipratusių, reikalingų per/auklėjimo ir priežiūros; kvietimai pasitikrinti „ar tu jau moki atpažinti“ ir pagyrimai imliems šaunuoliams IRGI yra žeminimas, ganymu).
Pvz.: „Šalys skatina privatųjį sektorių, informacinių ir ryšių technologijų sektorių ir žiniasklaidą, tinkamai atsižvelgiant į žodžio laisvę ir jų nepriklausomumą, dalyvauti rengiant ir įgyvendinat politiką ir nustatyti gaires bei savireguliavimo standartus, skirtus smurto prieš moteris prevencijai ir pagarbos jų orumui didinimui“( III.17.1).
Vis patikrinant apklausomis, ar jau pakankamai pasiprotino: „Šalys stengiasi reguliariai vykdyti gyventojų apklausas, kad būtų galima įvertinti visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, paplitimą ir tendencijas“.
T. y. ar jau išmoko sakyti, ką reikia. Tuo neigia ir ardo žmogaus potencialą pačiam spręsti ir susiprasti, kas dera ar nedera, pajungia jį formaliems universalių tiesų kriterijams ir įvairių bendruomenių priežiūrai (judviem gal atrodo, kad viskas gerai, kad jūsų santykis unikalus ir ypatingas, bet čia tik judviem – užpildykite šia anketą ir atraskite, kad iš tiesų judu esate smurtautojas ir auka!) Tuo pačiu apkarpo demokratiją: jei šalis įsipareigoja tam tikrą agendą laikyti tiesa ir visokeriopai skleisti bei remti, tai viešai išsakomos abejonės tos agendos reikalingumu ir nauda tuomet įgauna statusą kenkimo tarptautiniams šalies įsipareigojimams.
Trečia: konvencija yra perteklinga ir realiai visiškai neefektyvi.
Pasirašydamos šalys (sako konvencija), „savo nacionalinėse konstitucijose ar kituose atitinkamuose teisės aktuose įtvirtindamos moterų ir vyrų lygybės principą ir užtikrindamos praktinį šio principo įgyvendinimą“, įsipareigoja atitinkamai elgtis.
Na, LR Konstitucija ir įstatyminė bazė seniausiai jį yra įtvirtinusi, o smurtas prieš bet kurios lyties asmenis ir taip įstatymais draudžiamas. Realus smurtas nutinka ne todėl, kad jis nesupranta, kad ji nenori, o ji neišmoko pasakyti „ne“.
Realiems brutaliai besielgiantiems asmenims spjaut į konvencijas ir terapinius workšopus, visa tai užgrius jautrius, norinčius būti gerais, linkusius analizuoti savo veiksmų motyvus – tuos, kurie taip nesielgia, bet ims save įtarinėti, smerkti, kaltinti. Ir bus užkaltinti.
Socialdemokratė Vilma Vaitiekūnaitė savo FB paskyroje bando „perteklingumo“ argumentą atremti tuo, kad konvencija juk demonstruojamas pasiryžimas kovoti su smurtu ir užtikrinti žmogaus teises.
Bet šis teiginys ir YRA pripažinimas, kad konvencijos funkcija – vien parodomoji, deklaratyvi, simbolinė, t. y. anaiptol ne praktinė, praktiniam problemų sprendimui – perteklinė.
Vilmos kolegė Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė net ir nemėgina šito neigti: „Na, lyčių lygybės aspektas yra įtvirtintas ir kitose dokumentuose, sakykime, Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (ją Lietuva ratifikavo 1994 m., aut. pastaba).
Tad Stambulo konvencija čia neatneštų nieko naujo“…Tai kam pasirašyti, jei nieko naujo? Gal atsakymas – paskutinis iš konvencijoje įvardintų tikslų („teikti paramą ir pagalbą organizacijoms ir teisėsaugos institucijoms, kad jos galėtų veiksmingai bendradarbiauti siekiant laikytis integruoto požiūrio smurto prieš moteris ir smurto šeimoje panaikinimo srityje“)?
Ir ketvirta priežastis: priešingai deklaruotiems savo pagrindiniams tikslams („apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn ir jį panaikinti; prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, be kita ko, įgalinant moteris“; likusieji tikslai yra pirmų dviejų konkretizacijos), konvencija kaip tik įtvirtina moters kaip permanentinės potencialios nesusivokiančios gležnos aukos, o vyro kaip potencialaus galia užengti trykštančio smurtautojo vaizdinį – tai yra kaip tik saugo, gina ir kuria tuos pačius lyčių (gender) stereotipus, kuriuos identifikuoja kaip smurto šaltinį, siūlo viską matyti per juos ir tik per juos, kai realybėje tik kartais ir tik kai kas per juos vieni kitus mato.
Kitaip tariant, čia kaip tik „lyčių atstovų“ getų – savivokos tik per lytį, redukcijos į ją – kūrimo projektas.
„Moters vaidmens“ ar jo aukiškos dimensijos panaikinti ir realios lygybės sukurti konvencija nei siekia, nei gali padėti pasiekti – atvirkščiai, ja siekiama jas cementuoti šioje tapatybėje, apglostant ir prižiūrint. Nekonservatyvu joje tiktai simpatija transseksualiems vyrams, kurie tuomet irgi matomi kaip sesės moterys.
O argumentas „Būtina kuo skubiau ratifikuoti, nes kiti – pusė ES valstybių – jau ratifikavo!“ yra paprastasis bandos argumentas: nagi, visi daro – daryk ir tu („Kas nešokinės...“) Nenusipelnantis jokio atsako. Tad ne, nei būtina, nei reikia – atvirkščiai, nereikia.