Kodėl mes, lietuviai, taip mėgstame gyventi praeitimi, na, daugių daugiausia šia diena, tačiau tik labai retai – ateitimi? Kodėl lietuviai visų savo sprendimų nedaro vertindami per paprastą kriterijų – ar tai padės išlikti ateityje, dar po dvidešimt, penkiasdešimt ar viso šimto metų? Juk mūsų išgyvenimo instinktas yra stipriausias, tačiau jo neracionalizuojame, nepanaudojame ateities kūrimui, kaip tai daro Izraelis, turintis visą ministeriją, skirtą numatyti ateičiai, ir pagal ją modeliuoti visus būsimus sprendimus dabartyje. Izraelis, kaip žinome, turi ir kitą – Absorbcijos (grįžimo į Tėvynę) ministeriją, kadangi mūsų istoriniai broliai puikiai supranta, kad diaspora yra esminis ramstis kuriant savo šalies ateitį.
Lietuvos bei kitų šalių atveju diaspora tremtyje atsirado tiek dėl išorinės, tiek vidinės neteisybės, kurią patiria emigrantai. Atitinkamai, apsisprendusieji grįžti padarys viską, kad neteisybė, dėl kurios jie privalėjo palikti šalį, būtų panaikinta. Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukę politiniai tremtiniai, kaip ir mūsų partizanai miškuose ar priesaikos riteriai diplomatai, darė viską, kad sunaikintų rusų okupanto pragaro mašiną. Atitinkamai dabartiniai emigrantai sugrįždami padarys viską, kad jų aplinkoje egzistavusi neteisybė, nelygybė, korupcija ar tiesiog nomenklatūrinis elitizmas būtų sunaikintas.
Taigi, į ateities Lietuvos kūrimą dar labiau įtraukus šimtus tūkstančių lietuvių Jungtinėje Karalystėje, JAV, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Airijoje ir kitose šalyse, būtų sukurtas milžiniškas resursas ateities Lietuvos kūrimui. Tokios Lietuvos, kuri būtų daug teisingesnė, vakarietiškesnė, solidaresnė, konkurencinga ir stipri. Tie, kurie nenori referendumo arba po visą pasaulį pasklidusių lietuvių dalyvavimo kuriant ateities Lietuvą, iš esmės pasisako tik už dabartį ir už praeities sugrąžinimą. Pasaulis nenumaldomai sukasi, todėl užstrigdama praeityje ir neinvestuodama į ateitį Lietuva natūraliai traukiasi, nyksta.
Balsuodami būsimajame referendume, turime iš esmės sudaryti simbolinį sandėrį dėl ateities Lietuvos kūrimo su kiekvienu patriotu, atėjusiu balsuoti už pilietybės išlaikymą. Tokį sandėrį Šv. Kazimiero parapijoje pasiūliau ir gausiai susirinkusiems Los Andželo lietuviams, pasakydamas, kad jie yra Lietuvos raktas į ateitį. Ir tai nėra tik žodžiai. Vakarų krante gyvena beveik šimtas tūkstančių lietuvių, jau ne kartą prisidėjusių prie mūsų ateities kūrimo. Būtent čia buvo inicijuota JAV Kongreso Baltijos grupė, kuri Kongresmeno Jono Šimkaus ir dešimčių kitų nuostabių Lietuvos draugų Kongresmenų dėka iki šiol mums padeda įveikti bet kokias strategines problemas – nuo artėjančių rusų tankų iki ilgalaikių energetinių, informacinių, kibernetinių, prekybinių ar kitokių iššūkių. Būtent čia Kalifornijos lietuviai tiesiogiai prisidėjo įtikinant JAV Prezidentą Ronald‘ą Reagan‘ą pakelti kalaviją prieš komunizmą Rytuose. Čia buvo pradėtas ir žygis už Baltijos šalių teisių atkūrimą Jungtinėse Tautose, blokuotas sovietų dalyvavimas Los Andželo olimpiadoje, čia veikė ir toliau sėkmingai veikia istorinės Čekanauskų, Markevičių ir kitų ypatingų lietuvių šeimos, niekada neleidusios nuleisti Lietuvos vėliavos. Šios garbingos šeimos labai gerai integravosi į vietos politinį elitą, todėl sugebėjo Lietuvos ateities klausimus iškelti aukščiausiu lygiu ir sėkmingai.
Būtent čia prieš trejus metus įkalbėjau Lietuvos valdžią įsteigti Generalinį konsulatą, kurio vienintelė paskirtis, mano akimis, buvo investuoti į ateitį, kurią Los Andžele jau seniai kuriame. Konsulatą atidarėme Prezidento Reagan‘o muziejuje, kur jis ilsisi su savo žmona Nancy Reagan, prieš savo atsisveikinimą su šiuo pasauliu, simboliškai Konsulato atidarymo proga mus pasveikinusia – lyg palydėdama į ateitį.
Tai padariau matydamas, kad JAV Vakarų krantas tampa strategiškai vis svarbesnis pačiai Amerikai dėl būsimos konfrontacijos su Kinija, į kurią bus sutelktos visos jėgos. Būtent čia, Los Andžele, visos JAV mastu sudaromi didžiausi piniginiai sandėriai. Čia veikia ir didžiausias JAV konteinerinis uostas. Būtent čia atsiranda inovacijos, kurios pakeičia visą pasaulį. Būtent čia (Holivude) kuriami vaizdiniai, kurie keičia ne tik JAV piliečių, bet ir viso pasaulio žmonių sąmonę. Simboliška, kad paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau atsisveikindamas Los Andžele, buvo Marius Markevičius, kuris šiuo metu ruošiasi pasaulinei „Tarp pilkų debesų“ pagal Rūtos Šepetys romaną premjerai, be abejonės, padarysiančiai didelį poveikį viso pasaulio supratimui apie mūsų istoriją.
Investuodami į mūsų ryšį su Los Andželo lietuviais ne tik pritraukiame investicijų bei inovacijų į Lietuvą, kurių dėka amerikiečiai tampa pagrindiniais darbdaviais Lietuvoje, bet ir fiziškai esame ten, kur JAV kuria ateities pasaulį. Mūsų asmeninės pažintys su čia gyvenančiais žmonėmis, pavyzdžiui, neformaliu JAV kultūros ministru, multimilijardieriumi filantropu, litvaku Eli Broad, savo ruožtu pažįstančiu visus svarbiausius veikėjus, ir ne tik JAV, gali būti ypač svarbios, kaip ir kontaktai Silicio slėnyje ar su kitais turtingiausiais ir protingiausiais JAV žmonėmis, tradiciškai susitelkusiais JAV Vakarų krante.
Tai tik viena mažos mozaikos dalis, kuri gali būti panaudota ateities Lietuvos kūrimui. Tokių nuostabių vietų, kur kiekviena plytelė alsuoja ateities kūrimu, pasaulyje yra nemažai – kad ir dvidešimties bankų persikėlimas iš Londono į Frankfurtą mums rodo kryptį, kur juda ateities pasaulis.
Jeigu norime, kad Lietuva būtų pirmajame pačių geriausių valstybių dešimtuke, privalome sujungti jėgas su mūsų piliečiais, gyvenančiais šiose teritorijose. Visa transatlantinė bendruomenė, kaip vienintelė stabili demokratijos erdvė pasaulyje, savaime yra tokia teritorija. Bet kuriuo atveju, artėjantis referendumas dėl pilietybės išlaikymo mūsų piliečiams ES ir NATO šalyse yra ir referendumas dėl mūsų ryšio su ateitimi, su ateities pasauliu, kuriame Lietuvos nebus, jeigu žmogiškąjį ryšį su šiomis šalimis nutrauksime. Privalome visapusiškai sustiprinti mūsų ryšį su tomis pirmaujančiomis valstybėmis, kurios yra visuose pasaulio lyderių dešimtukuose.
Nuolat, kiekvieną dieną, turime ieškoti, kaip išgyventi po dešimties, dvidešimt penkerių ar šimto metų, kitaip mums bus sunku atsverti vis didėjančią Kremliaus įtaką. Taip pat ir įveikti savo šalies Achilo kulną – atskirtį tiek tarp turtingų ir neturtingų, tiek tarp regionų, taip pat ir korupciją bei likusius sovietinius virusus – vis labiau ryškėjantys uždaros, policinės valstybės bruožai su šalia vis labiau įsigalinčiais oligarchais, kitomis finansinėmis ar bankinėmis grupėmis. Tai traukte traukia mus į praeitį, kurioje jau seniai gravituoja ne tik posovietinės valstybės, bet ir Vidurio Europa. Šiai tendencijai atsispirti padės tik mūsų diaspora, gyvenanti Vakaruose. Todėl privalome visus sutelkti būsimame referendume balsavimui už ateitį.