Visgi būtina akcentuoti, kad gyventojų mokama šilumos sąskaita susideda iš dviejų dalių: šilumos kainos ir namo suvartoto šilumos kiekio. Ekspertų skaičiavimais – vidutinė šilumos kaina Lietuvoje pradėjus naudoti biokurą per penkis metus sumažėjo trečdaliu ir yra žemiausia visame regione. Bet sąskaitas didžiąja dalimi lemia ne šilumos kaina, o šilumos suvartojimas.

Deja, seni daugiabučiai naudoja labai daug energijos ir renovacija yra vienintelis kelias, kuris padėtų sumažinti šilumos suvartojimą ir sąskaitas. Nors daugiabučių namų renovavimas – vienas svarbiausių valstybės prioritetų, nuo 2004 metų renovuota vos 2,5 tūkst. daugiabučių, eilėje laukia dar keliolika tūkstančių. Tokias tempais daugiabučių renovacija gali trukti kelis dešimtmečius. Nesiimant aktyvių veiksmų, ilgainiui galime prieiti ribą, kada daugumos daugiabučių šildymas taps nepakeliama našta.

Šiuo metu valstybė remia kvartalinę ir kompleksinę renovaciją. Kompleksinė renovacija apima namo apšiltinimą, vėdinimo sistemos atnaujinimą, šiluminės sistemos renovavimą ir pan. Visgi gyventojai dažnai nesiryžta tokiai visaapimančiai renovacijai, juos atgraso nemaža kaina. Skaičiuojama, kad vidutiniškai tokia investicija gyventojams atsiperka per 20 metų. Toks ilgas grąžos laikotarpis mažina gyventojų ryžtą rinktis renovaciją ne ką mažiau nei pati projekto kaina.

Šalia aptartos sunkiasvorės renovacijos egzistuoja ir mažoji arba inžinerinė renovacija. Tai yra vidinių daugiabučių šilumos inžinerinių sistemų sutvarkymas, sistemos subalansavimas nešiltinant sienų. Ekspertai skaičiuoja, kad tokia renovacija gyventojų sąskaitas už šildymą sumažina trečdaliu, o investicijos gyventojams sugrįžta vos per 7 metus. Deja, valstybė kol kas finansiškai neremia tokio renovacijos modelio.

Tokiose šalyse kaip Danija ar Olandija mažoji renovacija dėl sąlyginai mažos kainos, sutaupomos šilumos ir greito atsiperkamumo yra laikoma žemai kabančiais obuoliais ir yra skatinama valstybės. Kodėl gi Lietuvai nepasinaudoti tokia ranka pasiekiama galimybe? Nors Aplinkos ministerijai renovacijos procesų išjudinti nepavyksta, jos koridoriuose vis dar sklando rožinės svajonės – brangiai vata apšiltinti namus ar renovuoti ištisus kvartalus – girdi, kodėl mes skaičiuojame ir kalbame tik apie taupymą ir atsiperkamumą – reikia ne skaičiuoti, bet svajoti, juk žmonių svajonė gyventi išpuoselėtoje aplinkoje. Bet aritmetika paprasta – kompleksinės ir kvartalinės renovacijos mastai per maži. Kai renovacijos vaisiais džiaugiasi vos keli tūkstančiai daugiabučių, dešimtys tūkstančių yra nerenovuoti, o gyventojai su baime laukia šilumos sąskaitų.

Esu įsitikinęs, kad šalia kvartalinės ir kompleksinės renovacijos valstybė turėtų remti ir mažąją renovaciją. Tai įneštų daugiau socialinio teisingumo, nes leistų didesniam gyventojų ratui pajusti renovacijos naudą, todėl siūlysiu Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo pakeitimus.